Lietuva Lenkijos vyriausybės politikoje Antrojo pasaulinio karo metais

LTSudarius Vokietijai ir Sovietų Sąjungai sutartis ir vykstant karo veiksmams, SSSR perdavė Lietuvos Respublikai Vilniaus miestą ir Vilniaus kraštą, prieš tai užimtus Raudonosios armijos. Į Lietuvos veiksmus Lenkijos vyriausybė sureagavo labai santūriai. Aiškiai norėta nebloginti tarpusavio santykių. Emigracinė Lenkijos valdžia negalėjo pritarti įvykusiems faktams, bet vyriausybė nenorėjo būti Lietuvos atžvilgiu agresyvi. Galvojant apie mažesniųjų valstybių jungimąsi pokario Europoje, Lenkijos valdžiai reikėjo panaikinti Lenkijos ir Lietuvos nesutarimus. Buvo įmanomi trys pagrindiniai variantai: Lietuvos inkorporavimas, Lenkijos ir Lietuvos federacija arba dviejų nepriklausomų Lenkijos ir Lietuvos valstybių buvimas (pirmosios galimybės Lenkijos URM nesvarstė). Karinių ir politinių įvykių eiga buvo tokia, kad, pasibaigus karo veiksmams, lenkų ir lietuvių santykiai susiklostė visiškai kitaip. Dėl nesutarimų abiem pusėms svarbiausiu Vilniaus klausimu galimas kompromisas būtų sunkiai pasiekiamas netgi kitaip klostantis pagrindiniams tarptautiniams įvykiams. Viltis, kad santykiai su Lietuva žymiai pagerės ir bus išsaugotas esamos sienos neliečiamumas, neturėjo realaus pagrindo. Lenkijos vyriausybės reikalavimai balansavo tarp federacijos ir abiejų šalių suartėjimo koncepcijų. Lenkija buvo laikoma valstybe, turinčia Lietuvoje savų interesų, jos globėja. Nenorėta suprasti, kad lenkų paternalizmas visada erzino lietuvius. Vyriausybės politiką smarkiai veikė pokarinės Vidurio Rytų Europos valstybių federacijos (sąjungos) projektai ir Lenkijos bei Sovietų Sąjungos santykiai.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Vilnius; Federacija; WWII; USSR; Vilnius; Wilno; Federation.

ENAfter Germany and Soviet Union concluded treaties and as the war progressed, the USSR transferred Vilnius city and district, previously occupied by the Red Army, to Lithuania. The Polish government responded to Lithuania’s actions very quietly. Poland clearly did not want to worsen the mutual relations. The Polish powers could not have possibly been satisfied with the said facts, but the Polish government did not want to appear aggressive to Lithuania. When thinking of joining of smaller countries in the post-war Europe, the Polish powers needed to finish the differences between Poland and Lithuania. The following three main options were possible: incorporation of Lithuania, federation of Lithuania and Poland or coexistence of two independent states of Lithuania and Poland (the first option was not discussed by the Ministry of Foreign Affairs of Poland). The progress of military and political events was such that, upon ending of the military action, the relations between Poland and Lithuania were totally different. Due to the failure to reach an agreement on the issue of Vilnius, which was the most important to both parties, the compromise would be difficult to reach even if the main international events took a different path. The hope that the relations with Lithuania will significantly improve and the immunity of the existing borders will be retained, was unrealistic. The requirements of the government of Poland balanced between the concepts of a federation and approximation of the two states. Poland was considered a state, having its interests in Lithuania and a patron of Lithuania and it failed to understand that its paternalism always irritated Lithuanians. The policies of the government were strongly influenced by the projects of federations (unions) of states in the post-war Middle and Central Europe and the relations between Poland and the Soviet Union.