Aneksinio Lietuvos laikotarpio tyrinėjimų problemos

LT1940 - 1990 m. laikotarpio tyrėjai susiduria su sunkumais. Viena tyrinėti laisvą visuomenę ir visai kita - visuomenę, kurioje viešai reikšti mintis buvo pavojinga. Neanalitinis vertinimų kriterijų perkėlimas iš demokratinės visuomenės į totalitarinę duoda neadekvatų jos vaizdą. Aneksuotos Lietuvos gyventojai turėjo tokias galimybes: a) ištikimai tarnauti režimui ir laukti jo malonių; b) prisitaikyti prie režimo nerodant ypatingo uolumo; c) ieškoti legalių kelių kaip išlaikyti tautos savastį; d) atvirai konfrontuoti su režimu (konfrontacijos formos pasirenkamos: atvirai mesti iššūkį ar kurti ir dalyvauti pogrindinėse struktūrose). A ir D grupėms priklausė absoliuti mažuma Lietuvos gyventojų. A ir B grupės buvo saugiausios. Pavojingiausia - D: jie kiekvienu momentu rizikavo netekti laisvės. C veikimo formą galėjo pasirinkti intelektualai (jiems didžiausia grėsmė - netekti darbo ir veikimo galimybių apribojimas). Paprastai grožinių kūrinių, publicistikos, teatro pastatymų, tapybos ir panašių fenomenų tyrimas priklauso kultūros istorikų sferai. Lietuvoje ši sfera priklauso ne tik kultūrologijai, bet ir politinės minties istorijai. Nesant sąlygų legaliai politinei veiklai, šių kūrinių autoriai Lietuvoje sąmoningai (ir nesąmoningai) brandino tautinį sąmoningumą, prisirišimą prie savo valstybingumo. Pogrindiniai leidiniai atliko pogrindinių organizacijų vaidmenį. Jie siejo leidėjus, rašančiuosius, platintojus, skaitytojus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos aneksija - režimo funkcionavimo mechanizmas - visuomenės tyrimo problemos; Lithuania’s annexation - mechanism of regime’s functioning - problems of research on society.

ENInvestigating the period from 1940 to 1990 confronts us with complex problems. It is one thing to do research on a free society, and quite another to investigate a society in which it is dangerous to express one's opinions in public. An unanalytical application of criteria appropriate for evaluating democratic societies to totalitarian ones gives an inadequate picture of the latter. The inhabitants of Soviet-annexed Lithuania were forced to chose among (A) faithfully serving the regime and expecting to be rewarded; (B) accommodating the regime without particular zeal; (C) looking for legal ways of preserving the national identity; and (D) openly confronting the regime. Groups (A) and (D) made up an absolute minority of Lithuanian subjects. People in (A) and (B) were the safest; those in (D) were in the greatest danger (at any time they risked their freedom or even their life). Intellectuals and technocrats often chose (C). For this reason investigating works of literature, journalism, theater, visual art, and similar phenomena belongs not only to cultural studies, but to the history of political thought as well. In the absence of possibilities for legal political activity the authors of such works in Lithuania consciously (or unconsciously) fostered a national consciousness and an allegiance to Lithuanian statehood. Clandestine publications performed the function of an underground organization. They joined together publishers, authors, distributors, and readers. [From the publication]