Lietuva Trečiojo reicho taikiklyje: neįvykusi protektorato istorija (1939-1941)

LTStraipsnyje tvirtinama, kad Lietuva 1939-1940 m. negalėjo tapti Vokietijos protektoratu, nors tai ir nereiškia, kad Lietuva išvis negalėjo niekaip paveikti savo likimo ar kad išvis neturėjo šansų tapti reicho protektoratu. Tomis karo ar dar jo išvakarių dienomis lietuviai klausimo, "kas geriau" nebuvo linkę to suprasti kaip praktinio, taigi savo apsisprendimo klausimo. Neteisinga būtų tvirtinti, kad reali tokio apsisprendimo akimirka Lietuvai buvo atėjusi 1939 m. rugsėjo pab., kad tada prezidentas ir vyriausybė apsisprendė išvengti Vokietijos glėbio ir taip ar net dėl to netrukus atsidūrė Sovietų Sąjungos gniaužtuose. Tiesiog nebuvo istorinės situacijos, kurioje Lietuva galėjo pasirinkti švelnesnį jungą. Rugsėjo 23 d. neįvykusios J. Urbšio derybos su J. Ribbentropu Dancige nei formos, nei turinio, nei rezultato, nei alternatyvos požiūriu neprilygsta J. Urbšio ir kitų Lietuvos pareigūnų deryboms su J. Stalinu ir V. Molotovu Maskvoje po poros savaičių. Lietuva Antrojo pasaulinio karo išvakarėse ir pradžioje nenorėjo lygiuotis į Vokietiją, o ir toks lygiavimasis valstybingumo išsaugojimo prasme negalėjo būti perspektyvus. Vokietija neturėjo aiškaus intereso pajungti ar paimti globon Lietuvą, kol nebus išspręstas Lenkijos klausimas. Pagrindinis Vokietijos-Lietuvos santykių tarp Klaipėdos perdavimo sutarties 1939 03 23 ir Globos sutarties projekto 1939 09 25 veikėjas, ilgainiui gavęs veikimo laisvę ir vienintelis ją išlaikęs, buvo Sovietų Sąjunga, kuriai Lietuvos, kitaip nei Vokietijai reikėjo kaip tokios, - ir kaip būsimo karinio placdarmo prieš pačią Vokietiją.Reikšminiai žodžiai: Antrasis pasaulinis karas, 1939-1945 (World War II); Lietuvos-Vokietijos santykiai.

ENThis article asserts that during 1939-1941 Lithuania did not have a real chance to become a protectorate of the German Reich and Germany had no real interests or possibilities to take Lithuania under its wing. It attempts to substantiate this thesis by means of argumentative research by investigating alternative models for the development of the history of German-Lithuanian relations. It mostly focuses on the events of the second half of September 1939, debating the fundamental problem: did Lithuania have a chance to avoid the 28 September 'transfer' from the sphere of German interests to that of the Soviet Union? In ascertaining what chances Lithuania possibly had but lost, perhaps the most important is the history of the preparation for the Ribbentrop and Urbšys negotiations of 20-22 September. These negotiations, which should have ended in a German protectorate agreement, failed to occur but this was not the fault of Lithuania's politicians, thus, the author argues, disputing the ('sceptical') conception widespread in historiography. It appeared to have been more important and urgent for the Reich's leaders, considering Germany's position at that time, to regulate its relations with the USSR and reach a final solution to the question of Poland through a second Ribbentrop visit to Moscow than to immediately put Lithuania under its control. The article ends with the hypothesis that the primary agent in German-Lithuanian relations, i.e. the 23 March 1939 Klaipėda agreement and the 25 September 1939 draft Protection Agreement, was the Soviet Union, not Germany, which needed Lithuania the way it was. [From the publication]