Lietuvių folkloro teatras: autentiškas dainavimas, metaforinė raiška ir įspūdingas scenovaizdis

LTStraipsnio objektas – Lietuvių folkloro teatro kūrybos kelias. Darbo tikslas – skaitant spektaklių recenzijas, kūrėjų atsiliepimus, analizuojant išlikusią garso ir vaizdo medžiagą, siekiama atskleisti teatro savitumą, aptarti šio teatro vietą XX a. Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tyrimo metodai – aprašomasis, lyginamasis. Išvados: Folkloro teatro režisieriaus Povilo Mataičio ir scenografės Dalios Mataitienės kūryboje subtiliai derėjo ištikimybė tradicijoms ir individuali raiška, mokslinis praeities pažinimas ir meninis jos interpretavimas. Matydami valstietiškos kultūros nykimą, teatro kūrėjai siekė, kad archetipiniai jos simboliai nepradingtų be pėdsako, bet ratų vietą miesto aplinkoje, būtų suprantami miestiečiams. Savo spektakliuose jie drąsiai jungė liaudies ir šiuolaikinio meno elementus, iš liaudies menui būdingų mažųjų formų kūrė sudėtingas daugiaprasmes kompozicijas. Atkakliai ir išradingai dirbdami, jie sukūrė originalų, akademinę ir plačiąją visuomenę sudominusį teatro žanrą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Liaudies teatras; Theatre; Lithuanian theatre history; Folk theatre.

ENThe object of this article is creative evolution of Lithuanian folk theater. The goal of the research is to identify unique nature of the theater, discuss its place in XX c. Lithuanian cultural life by reading reviews of theater plays, opinions of creators, analyzing remaining audio and visual material. Research methods employed in the article are descriptive, comparative methods. Conclusions: in works of folk theater director Povilas Mataitis and stage director Dalia Mataitienė, one can see subtle combination of loyalty to traditions and individual expression, scientific study of the past and its artistic interpretation. Witnessing the decline of peasant culture, theater directors aimed to prevent its archetypal symbols from disappearing without a trace, sought to adapt them to urban environment, make them understandable to city dwellers. In their plays, they boldly combined folk and contemporary art elements, used small forms, found in folk art, to construct complex, compositions with multiple meanings. By working hard and innovating, they created theater genre which was original, academic and interesting for a wider society.