Viešo ir privataus gyvenimo akcentai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Apšvietos pamoksluose

LTĮvairiomis progomis sakytuose XVIII a. antrosios pusės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pamoksluose, be teologinės argumentacijos, galima rasti nemažai sąsajų su gyvenamojo laikotarpio aktualijomis, nuorodų į politinį, socialinį kontekstą. Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant, proginiai pamokslai atsiduria homiletikos ir literatūros paribyje, taigi kyla klausimas, kaip reikėtų adekvačiai įvertinti šiuos tekstus. Pamokslų tyrimų istoriografija Lietuvoje palyginti kukli, trūksta visapusiškos šio specifinio žanro analizės. Dėl ideologinių suvaržymų vengiant religinės tematikos, lietuviški pamokslai dažniau buvo tiesiog registruojami bibliografiniuose leidiniuose, vertinama jų kalbinė raiška ar kuris vienas pasirinktas aspektas (pvz., edukacinis, socialinis). Remiantis Apšvietos epochos proginių pamokslų pavyzdžiais galima teigti, kad juose viešo ir privataus gyvenimo temos tapo gerokai savarankiškesnės, buvo pateikiamos plačiau ir įvairiapusiškiau. Nors adresatas turėjo esminės įtakos pamokslų temos, argumentacijos ir papildomų šaltinių (pvz., nuorodų į teisės dokumentus ir kt.) pasirinkimui, šio žanro diferenciacija nebebuvo tokia ryški kaip ankstesnėse epochose, kai dvasiniam ar politiniam elitui skirti tekstai priminė teologinius traktatus ar "literatūrines mįsles". Tam tikri panašumai su publicistika ir XVIII a. antrojoje pusėje gausėjančios publikacijos rodo, kad pamokslai turėjo polinkį virsti "populiariąja lektūra", atliko ne tik religinio švietimo, bet ir visuomenės informavimo funkciją.Reikšminiai žodžiai: Pamokslas; Literatūrinė analizė; Homiletika; Theology; Sermon; Literary analysis; Homiletics.

ENThe sermons, given in the Grand Duchy of Lithuania in the second half of the 18th century on different occasions, apart from the theological argumentation, contained relations with the topicalities of the period and references to the political and social context. Viewing from today’s perspective, the sermons are on the boundary between homiletics and literature, therefore there arises the question on the adequate evaluation of the texts. Lithuanian historiography of studies of sermons is comparatively modest, there is a lack of comprehensive analysis of the specific genre. Due to ideological limitations when avoiding the religious subjects, Lithuanian sermons were quite frequently registered in bibliographical publications, their linguistic expression or certain selected aspects (for instance, educational or social) were evaluated. Referring to the examples of the occasional sermons of the Age of Enlightenment, it can be stated that the subjects of public and private life became more self-sufficient, they were conveyed in a broader and more comprehensive manner. Although the addressee had essential influence on the subject of the sermon, as well as on the selection of argumentations and supplementary sources (for instance, references to legal documents, etc.), the differentiation of the genre was no longer as prominent as in the previous epochs, when the texts, intended for the spiritual or political elite reminded theological tractates or “literary riddles”. Certain similarities with publicism and the publications, which were becoming more plentiful in the second half of the 18th century, show that the sermons quite frequently turned into “popular lectures” and performed the functions of both religious education and provision of information to the public.