Oficialioji retorika ir asmeninio gyvenimo atspindžiai XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lotyniškojoje proginėje literatūroje

LTXVIII a. proginė lotyniškoji literatūra atspindėjo krašto istorines, politines aktualijas ir kartu literatūriškai dokumentavo asmens gyvenimą. Viešosios erdvės įvykiai buvo nušviečiami panegirikose, odėse, epigramose, sveikinamosiose kalbose, elogijuose. Šiuos kūrinius inspiravo valdovo, kokio didiko ar garsaus asmens atvykimas, paskyrimas eiti aukštas valstybines ar bažnytines pareigas, aukšto asmens gimtadienis etc. Įvykiai, labiau sietini su dedikato asmeniniu gyvenimu, -- vestuvės ir laidotuvės -- atsispindėjo epitalamijuose ir laidotuvinėje kūryboje. Be abejonės, tokia vienų žanrų prieskyra viešajai erdvei, o kitų -- privačiajai, yra gana sąlygiška, nes proginio kūrinio dedikato visuomeninis statusas dažnai neleidžia nubrėžti aiškios ribos, skiriančios oficialiąją retoriką nuo privataus gyvenimo įvykių literatūrinės refleksijos. Dviejų pagrindinių to meto vienuolijų, aktyviai besireiškusių krašto kultūriniame gyvenime -- jėzuitų ir pijorų -- proginės kūrybos tyrimas rodo, kad pijorų poezijai būdingas nuosaikesnis panegirizmas, lakoniškesnė stilistika. Dedikatą stengtasi pristatyti pirmiausia kaip visuomenei naudingą narį, akcentuoti asmeninius, o ne giminės nuopelnus. Aktualizuojamos tokios dedikato būdo savybės kaip išmintingumas, dorumas, teisingumas, deramas pareigų atlikimas. Nors pijorų kūryboje stengtasi peržengti "grynojo" privatumo ribas susitelkiant į viešosios erdvės kontekstą (tai skatino Apšvietos estetika, pasmerkusi barokinį panegirizmą), nebuvo lengva pasipriešinti proginės panegirinės kūrybos tradicijai, kuri buvo ir tam tikra kultūrinio gyvenimo savastis.Reikšminiai žodžiai: Lotyniška proginė literatūra; Official rhetoric; Personal life; Latin occasional writings; Oficiali retorika; Asmeninis gyvenimas.

ENIn the 18th century the occasional Latin culture reflected historic and poetic topicalities of the land and also literarily documented a person’s life. Public events were covered in eulogies, odes, epigrams, panegyrics and laudations, which were inspired by the coming or appointment of the ruler or some noble or well-known person to a high state or church post, birthday of a noble person, etc.. Events, related to personal life, i. e. weddings and funerals, were reflected in epitalamies and funeral creative. Undoubtedly, such attribution of some genres to the public space and others – to the private space is quite relative, since the social status of the person, to whom the occasional creation was dedicated, frequently did not allow to draw a clear line, separating official rhetoric from literary reflection of private life events. The study of occasional writing of the two main monkhoods of the time, which actively expressed themselves in the cultural life of the land, i. e. the Jesuits and the Piars, show that the latter’s poetry characterized with more moderate panegyrics and more laconic stylistics. The person, to whom the writing was dedicated, was attempted to be introduced first of all as a valuable member of the society and attempts were made to emphasize his personal merits, and not those of the family. Such traits of character of the persons, to whom the writing is dedicated, as wisdom, honour, honesty, integrity, virtuousness and proper performance of his duties, were actualized. Although in the Piars’ creative attempts were made to transgress the limits of the “pure” privacy by drawing the attention to the context of the public space (which was encouraged by the aesthetics of the Age of Enlightenment, which denounced the Baroque panegyrics), it was not easy to resist the tradition of occasional panegyric creative, which also was a certain trait of the cultural life.