Granice między przestrzenią prywatną а publiczną w systemie klientamym

• Ribos tarp privačiosios ir viešosios erdvės klientelės sistemoje
• Boundaries between private and public space in the patronage system

LTKlientelės sistema Lietuvoje pastebima jau nuo XVI a. pradžios. XVI a. viduryje pasireiškia išsivysčiusi klientelės forma, kuri išsilaiko iki pat XVIII a. pabaigos. Straipsnyje analizuojama, ką ši sistema reiškė klientui, ir ką - patronui. Patrono ir kliento pareigos ir teisės buvo tarpusavyje susipynusios. Klientiniai saitai neretai buvo labai stiprūs ir persismelkdavo į privatų gyvenimą, todėl politinių konkurentų veikimas neišvengimai lietė asmeninius reikalus. Siekiant apibrėžti privačiąją ir viešąją erdves, atkreipiamas dėmesys į Konstantino Sirvydo žodyną Dictionarium trium linquarum, kuriame lenkiškajam priwatny, lotyniškam privatus, domesticus suteikiamas lietuviškas atitikmuo ypatus, namykštis. Viešajai sferai atskirti nuo privačiosios pasirenkami jas reguliuojančių teisių skirtumai - politinė teisė ir civilinė teisė. XVIII a. viešoji erdvė suprantama kaip visos Respublikos bendra, visuotinė, vieša gerovė. Privačioji erdvė, reguliuojama civilinės teisės, apėmė politinę visuomenę sudarančių asmenų ir jų turto saugumo, pajamų, paveldėjimo, nusižengimų ir kt. reikalus. Privačioji ir viešoji sferos neretai sutapdavo: asmens ir turto saugumas bei nusižengimai taip pat priklausė viešajai sferai. Sprendžiant politinius reikalus, neišvengiamai reikėjo naudotis klientais, o be didikų patronato beveik buvo neįmanoma gauti urėdo, karinio laipsnio, susirasti gerą sutuoktinį ar gerus, padedančius siekti karjeros krikštatėvius. Žymiai aiškesnės ribos tarp viešosios ir privačiosios sferų buvo nubrėžtos sluoksniuose, kurie neturėjo politinių teisių (pvz., miestiečiai ir žydai).Reikšminiai žodžiai: Politinė teisė; Klientinė sistema; Klientiniai ryšiai; Patronas; Klientas; Privati veikla; Vieša veikla.

ENThe system of clientele has been noticed in Lithuania already from the beginning of 16th century. In the middle of 16th century a developed form of clientele emerged and retained till the end of 18th century. The article provides an analysis of the meaning of the system to the client and to the patron. The rights and responsibilities of the patron and the client were interrelated. Clientele relations frequently were rather strong, they percolated into private life therefore the activities of political competitors unavoidably influenced personal affairs. In order to define private and public areas, attention is drawn to Konstantinas Sirvydas’s dictionary “Dictionarium Trium Linquarum”, in which the Polish word “priwatny” and Latin words “privatus” and “domesticus” get the Lithuanian equivalents “ypatus” and “namykštis”. In order to separate the public area from the private, the differences of the legislations, regulating the said areas, are selected, i. e. political law and civil law. In the 18th century the public area was comprehended as the common, universal and public well-being of the entire Republic. The private area, regulated by the civil law, covered the issues of persons, comprising the political society and security of their property, income, inheritance, transgressions, etc.. The public and private areas frequently overlapped: security of a person and property and transgressions also belonged to the public area. When considering political issues, clients had to be involved, and there was virtually no possibility to get a military rank, find a proper spouse or godparents, who would be able to assist in strivings for a career without any patronage from the nobles. In the castes, who had no political rights (for instance, townspeople and Jews) the limits between the public and private areas were significantly clearer).