Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos refleksija Lietuvoje XIX-XX a. pradžioje

LTCivilizacinė priešprieša tarp Vakarų ir Rytų, Oriento ir Oksidento buvo vienas svarbiausių ideologinių ir programinių motyvų Europinės civilizacijos raidoje. Svarbi ji buvo ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaištijoje. Orientalizmąbandyta integruoti Lenkijos ir Lietuvos bajorijos tapatybėje per sarmatizmo bajoriškąją ideologiją. Tačiau vėliau, XVII-XVIII a., sarmatiškasis orientalizmas ir katalikybė tapo ir viena iš pasipriešinimo vesternizacijai ir modernizacijai formų. Po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba ir jos politikai pareiškė apie atkuriamą naują "lietuvių" valstybę. Lietuvos Taryba vadovavosi Vilniaus Lietuvių konferencijos pamatiniais nutarimais, kurie ateityje turėjusiam įvykti Steigiamajam Seimui pavedė nuspręsti Lietuvos būsimos konstitucinės sąrangos klausimus. Diskusijose su tautinių mažumų politikais apie naujos valstybės pobūdį iškildavo ir naujos valstybės santykio su LDK problema. Vienintelė politinė jėga, kuri aktyviai kėlė LDK atkūrimo klausimą 1918 m. buvo Baltarusių Vilniaus Rada. Baltarusiai reikalavo LDK, kuri turėjo tapti pagrindu sukurti Baltarusijos ir Lietuvos federaciją. Lietuvos valstybė, jų nuomone, su Lietuvos Tarybos nustatytomis sienomis, yra tiktai LDK atgaivinimo pradžia. Tačiau lietuviams užteko valstybės etnografinėmis sienomis. Tarpukariu išliko simbolinė LDK ankstyvojo laikotarpio reikšmė, kaip lietuvių tautos galios praeityje simbolis.Reikšminiai žodžiai: Tautinis judėjimas; Istoriografija; Istorinė tapatybė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Tradicinė didikų kultūra; Modernioji kultūra; National movement; Historiography; Historical identity; The Great Duchy of Lithuania; Traditional nobility culture; Modern culture.

ENAlthough modern national movements of the Lithuanians, Poles, Belarusians and Ukrainians in the 19th century were born in the same area of the former Polish-Lithuanian Commonwealth territories, the paths of the new nations very quickly diverged, radically departing from the old Polish, Lithuanian or Ruthenian nobility-based identities. The manifestations of the new identities first took place among the Polish-Lithuanian emigrants in Western Europe. The new Polish identity that was first to emerge from the remnants of the Commonwealth was later followed by "the new" Lithuanian, Belarusian and Ukrainian identities. The new Lithuanian identity based on popular culture and the language of the Baltic language family had a complex and difficult relationship with then old Lithuanian identities in the Grand Duchy of Lithuania and radically departed from the traditional nobility culture and values, and the dominant Polish language. The old, modern and future Lithuanian identities finally retreated in the first quarter of the 20th century in the Independent Republic. The Grand Duchy of Lithuania and its imagery remained of secondary importance in the context of the modern Lithuanian identity of the Interwar Republic. [From the publication]