LTStraipsnyje glaustai aprašoma Kijevo Rusios kalbinės situacijos transformacija, įvykusi nemenkai jos teritorijos daliai įėjus į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį. Tuomet šalia tradicinės bažnytinės slavų kalbos atsirado dar viena - rusėnų - knyginė kalba, vėliau įgijusi oficialųjį statusą, ir prasidėjo šių dviejų slavų kalbų konkurencija rusėnų bažnytinėje raštijoje. Autorius aprašo, kaip ši konkurencija vyko LDK stačiatikių tradicijoje, atskirai formuluodamas rusėniškosios raštijos kilmės problemą ir apibūdindamas judėjų ir katalikų indėlį į šios raštijos raidą. Straipsnio pabaigoje formuluojamos sąlygos, nuo kurių priklausė bažnytinės slavų ar rusėnų kalbos pasirinkimas ir vartojimas LDK stačiatikių bažnytinėje raštijoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Senoji bažnytinė slavų kalba; Rusėnų kalba; Religinė tapatybė; Old church slavonic language; Ruthenian language; Religious identity.
ENThe paper discusses the role of the Ruthenians in the development of the religious identities which existed in the Ruthenian lands of the Grand Duchy of Lithuania in the 14th-18th centuries. Since the time of Kievan Rus', the Old Church Slavonic language (South Slavic in origin) was used in the Orthodox liturgical books of the Eastern Slavs, while the native East Slavic idiom was not accepted in this sphere. The situation changed completely when a large part of the Eastern Slavic territory was incorporated into the GDL: Ruthenian (East Slavic in origin) started functioning as the official language and became dominant in secular literature. At the same time the earliest liturgical texts written in Ruthenian were created. Unlike its use in the chronicles, this linguistic model never became a norm in the liturgical sphere, and its history (which remains poorly investigated) was different in each of the Orthodox, Protestant, and Unite traditions. The paper presents the Orthodox Ruthenian liturgical literature of the GDL, including the contributions made to it by Catholics and Jews. [From the publication]