XX amžiaus Lietuvos juvelyrika : nuo aksesuaro iki priekūnio

LTLietuvių modernioji juvelyrika gerokai jaunesnė už vakarietiškąją, ji chronologiškai apima kiek daugiau nei trijų paskutinių XX a. dešimtmečių laikotarpį. Po II pasaulinio karo, papuošalus ėmė daryti profesionalūs dailininkai: iš pradžių skulptoriai, o netrukus – ir po studijų Estijos valstybiniame dailės institute sugrįžę metalo dailininkai bei kai kurie Dailės institute, Vilniuje, dizaino specialybę studijavę autoriai. Profesionaliosios XX a. lietuvių juvelyrikos raidoje galima skirti tris etapus: ankstyvąjį, brandųjį ir vėlyvąjį. Pirmasis apima 7-ąjį dešimtmetį ir 8-ojo vidurį, kai šios srities reformatoriai E. Daukantas su K. Simanoniu grąžino juvelyriką į meno disciplinų ratą. Antruoju etapu (8 deš. II pusė-9 deš.), negausias juvelyrų gretas papildžius dizaineriui A. Šepkui ir būriui Talino mokyklos absolventų, buvo įtvirtinta modernistinė papuošalo samprata. Paskutiniame tarpsnyje, atkūrus Nepriklausomybę, pereinant prie netradicinių medžiagų naudojimo arba alternatyvaus požiūrio į tradicines bei nestandartinių papuošalo nešiojimo sumanymų, į pirmąjį planą iškilo konceptualios idėjos, paverčiančios papuošalą mažų formų objektu. Knygoje daugiausia kalbama apie parodoms dailininkų kurtus papuošalus, kuriuose geriausiai atsispindėjo jų plėtotos meninės strategijos, naujų formų ieškojimai, vedę iš pradžių amato tradicijų, papuošalo, kaip meno vertybės, reabilitavimo keliu, o netrukus – ir radikalesnių pokyčių, jo nešiosenos bei įvaizdžio stereotipų laužymo link. Dauguma knygoje aptariamų papuošalų yra iš nacionalinių Lietuvos muziejų ir asmeninių dailininkų rinkinių.Reikšminiai žodžiai: Aksesuarai; Dailė; Juvelyrika; Juvelyrikos istorija; Lietuvos kultūros istorija; Lietuvos meno istorija; Papuošalai; Art; Decorations; History of jewelry; Jewellery accessory; Jewelry; Lithuanian art history; Lithuanian cultural history.

ENThe modern Lithuanian jewellery making is much younger than the Western one. It chronologically covers slightly more than three last decades of the 20th century. After World War II, professional artists started making jewellery: sculptors at first, and in short while – metal artists having returned from their studies in the Estonian State Art Institute, as well as some authors who studied design at the Art Institute in Vilnius. Three stages are distinguished in the development of the Lithuanian professional jewellery making: early, mature and late. The first one covers the 60s and the mid-70s, when Edmundas Daukantas and Kazimieras Simanonis, the reformers of this area, returned jewellery making the status of an art discipline. In the second stage (70s, late 80s), when designer Aleksandras Šepkus and a number of graduates from the school of Tallinn joined the scarce team of jewellers, the modernist conception of a piece of jewellery firmly established. In the last stage, when after restoration of independence a move was made towards the use of unconventional materials or alternative approach to traditional and non-standard jewellery wearing ideas, conceptual ideas, turning a piece of jewellery into an object of small shapes, came to the forefront. The book mainly deals with jewellery which was created by artists for exhibitions and best reflected their artistic strategies, search for new forms by following the path of craft traditions and rehabilitation of jewellery as an artistic value first with more radical changes, rejection of wearing and image stereotypes later. Most jewellery discussed in the book is taken from the national museums of Lithuania and artists’ personal collections.