Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio

LTMonografijoje apžvelgiama Lietuvos medžio skulptūra nuo profesionaliosios šios dailės šakos atsiradimo iki XVII a. vidurio, kai įsiveržus rusams ilgam buvo sustabdyta nuosekli kultūros raida. Tyrinėjant skulptūrą bandoma neapsiriboti etnografine Lietuva, o tyrinėti ir kūrinius, esančius anuometinėje LDK teritorijoje. Be to, apžvelgiami ne vien vietoje atsiradę, bet ir importiniai darbai, įskaitant patekusius į Lietuvą pokario laikotarpiu. Profesionaliosios skulptūros įsitvirtinimas Lietuvoje sietinas su krikščionybės įvedimu 1386 m. Skulptūros stoką ankstesniu periodu lėmė stiprus Rytų kultūros poveikis LDK teritorijoje, ypač rytinėse jos srityse. Išaugus Lietuvoje bažnyčių skaičiui ir sparčiai didėjant joms skirtų darbų paklausai, čia jau galėjo kurtis iš kitų kraštų atvykę dailininkai. Jų dirbtuvėse ir turėjo formuotis vietos meistrų kadrai. XV a. Lietuvoje pasirodė jų išdrožtų gotikinių skulptūrų, nedaug pranokstančių primityvius vėlesnių laikų liaudies meistrų kūrinius. Renesansinių skulptūrų nebuvo daug dėl neigiamo protestantų požiūrio į šventųjų garbinimą. Padėtis smarkiai pasikeitė XVI-XVII a. sandūroje kontrreformacijos laikotarpiu. Didelė jėzuitų patraukta aukštuomenės dalis ėmėsi puošti atgautų ar naujai pastatytų šventyklų vidų. Neretai drožybiniai altoriai buvo papildomi fundatorių herbais. Dar intensyviau skulptūros kurtos XVII a. I pusėje, tą lėmė Europą užplūdę politiniai įvykiai. Deja, daugybė šių laikotarpių kūrinių pražuvo dėl Rusijos antpuolių. Didelius nuostolius atnešė ir vėlesni karai, gaisrai, sukilimai bei medinių bažnyčių perstatinėjimai.Reikšminiai žodžiai: Sakralinė dailė; Medžio skulptūra; Drožyba; Gotika; Renesansas; Manierizmas; Barokas.; Sacred art; wooden sculpture; Carving; Gothic; Renaissance; Mannerism; Baroque.

ENThe monograph provides an overview of Lithuanian wooden sculpture from the emergence of the professional branch of the art till the middle of the 17th century, when, upon Russian invasion, the consistent development of Lithuanian culture was suspended. When studying the sculpture attempts were made not to limit to ethnographical Lithuania, but also examine the sculptures, existing on the former territory of the Grand Duchy. In addition, the monograph overviews not only local, but also imported works, including those, which emerged in Lithuania during the post-war period. The entrenchment of professional sculpture in Lithuania should be related to the introduction of Christianity in 1386. The lack of sculpture during the previous period was determined by strong influence of the Eastern culture on the territory of the Grand Duchy, especially in the Eastern areas. Upon the increase of number of churches and the demand for the corresponding works, there emerged a possibility for artists from other lands to settle in Lithuania. The local artists were formed in their workshops. The 15th century Lithuania saw their gothic sculptures, not excelling the primitive works of folk artists of the later period. The number of Renaissance sculptures was insignificant, due to the Protestants’ negative view of worshipping saints. The situation changed during the period of Counter-Reformation in the end of the 16th – beginning of the 17th century. A significant part of nobles, attracted by Jesuits started decorating the interior of the recovered and new churches. Quite often the carved altars were decorated by coats of arms of the founders. The first half of the 17th century saw an even more intensive creation of sculptures, which was determined by the political events in Europe. Unfortunately, most works of the period were lost as the result of Russian attacks. The later wars, fires, uprisings and reconstruction of wooden churches also brought big loss.