Aukštaitijos ir Žemaitijos paribio dainuojamojo folkloro ypatumai

LTStraipsnyje nagrinėjama beveik etnomuzikologų netirta tema - Aukštaitijos ir Žemaitijos paribio tradicinio dainuojamojo folkloro ypatumai. Daugiausia dėmesio kreipiama į periferinės Aukštaitijos "žemaitišką" charakterį. Pažymima, kad periferinės Aukštaitijos (Radviliškio, Šiaulių, Pakruojo, Pakruojo ir gretimų rajonų) folklorinio dainavimo tradicijos gali būti apibūdinamos žemaitiškosios melodikos ir artikuliacijos ypatumais, t. y. žemu, tęstiniu dainavimu, intonacine slinktimi I-II-III-IV-V, melodijų pabaiga II laipsniu, staigiu balso numetimu iš ilgai tęsiamo dermės III laipsnio į I laipsnį melodijos pabaigoje, aukštu (arba kintamu) IV dermės laipsniu ir t. t. Kai kurie liaudies dainų tipai, gausūs Žemaitijoje, taip pat būdingi paminėtiems rajonams. Konservatyvus liaudies dainų melodikos charakteris, nedidelis varijavimas, taip pat muzikinės artikuliacijos ypatumai, susiję su dialektu (ir genetika) padeda etnomuzikologams atskleisti senus etnokultūrinius liaudies dainų melodijų ryšius. Autorės įžiūrėti periferinei Aukštaitijai tipiški dainavimo bruožai, leidžia skirti senojo dainavimo stiliaus senovinį paveldą, susijusį su žemaitiškuoju. Vis dėlto dar labai sunku paaiškinti, ar tai istorinės žemaičių žemės reminiscencijos, ar koks ypatingas kultūrinių mainų tarp žemaičių ir žiemgalių rezultatas ar kažkas kita. Autorės manymu, unikalus liaudies dainų melodikos pobūdis Pasvalio - Radviliškio - Panevėžio rajonų plote leidžia labiau ieškoti "kažko kito" pėdsakų. Bet "kažko kito" tapatybės nustatymas jau yra išsamių ateities tyrimų užduotis.Reikšminiai žodžiai: Aukštaitija; Žemaitija (Samogitia); Paribiai; Dainuojamoji tautosaka; Aukštaitija; Žemaitija (Samogitia); Folksongs; Borderland.

ENThe article discusses the subject, which has remained almost unstudied by ethnomusicologists, i. e. the peculiarities of the traditional sung folklore of the region of the borderline between the Upper Lithuania and Samogitia. Most attention is dedicated to the “Samogitian” character of the peripheral Upper Lithuania. The article emphasizes that the folklore singing traditions of the peripheral Upper Lithuania (Radviliškis, Šiauliai, Pakruojis and adjacent areas) may be characterized by peculiarities of Samogitian melodics and articulation, i. e. the low, continued singing, the I-II-III-IV-V intonation slip, end of melodies at tune level II, sudden drop of voice from the continued tune level III to level I at the end of the melody, high (or variable) tune level IV, etc.. Certain types of folk songs, plentiful in Samogitia are also characteristic of the said regions. The conservative character of the melodics of folk songs, insignificant variation and the peculiarities of musical articulation, related with the dialect/and genetics help ethnomusicologists to reveal the old ethnocultural relations between folk song melodies. The traits of singing, typical of the Upper Lithuania, noticed by the author allows for distinguishing the heritage of the ancient style of singing, related with the Samogitian one. Nevertheless it is still quite difficult to explain whether those are historical reminiscences of the Samogitian land or a peculiar result of cultural exchange between Samogitians and Semigallians. In the opinion of the author, the unique character of the melodics of the folk songs in the area of Pasvalys - Radviliškis – Panevėžys districts provides the possibilities to search for traits of “something else”. However the identification of such “something else” is already a task for comprehensive studies in the future.