Nūdienos žemaičių sakmė: tarp anekdoto ir siaubo istorijos

LTRemiantis 2004-2007 m. Žemaitijoje vykusių tautosakos rinkimo ekspedicijų medžiaga, straipsnyje siekiama nustatyti naujausias tradicinių folklorinių naratyvų, vadinamųjų mitologinių sakmių, raidos tendencijas. Autorės pastebėjimu, tradicinės mitine pasaulėjauta besiremiančios sakmės nūdienos repertuare išlieka tik tada, jei kokiu nors požiūriu jos tebėra aktualios, brangios kaip anapusybėn išėjusių jas sekusių artimųjų prisiminimas, arba lengvai transformuojamos ir pritaikomos dabarčiai. Sekdama žinomos vengrų kilmės Amerikos folkloristės Lindos Dégh pastebėjimais, autorė teigia, kad lauko tyrimų metu jos sutiktus talentingus pasakotojus galima skirstyti į dvi pagrindines grupes pagal tai, kokie pasakojimai dominuoja jų repertuare ir koks jų požiūris į transcendenciją. Pirmieji - tai vadinamieji "mistikai transcendentalistai", pasižymintys ypatinga pagava paslaptingiems, antgamtiniams dalykams. Paprastai tai būna vyresnio amžiaus, neaukšto socialinio statuso moterys, veikiau atliekančios pasyvių žodinės tradicijos kaupėjų, o ne aktyvių jos skleidėjų vaidmenį. Savo pasakojimus jos vertina rimtai ir nėra linkusios pašiepti jų herojų. Antra pasakotojų grupė - tai savotiški racionalūs pokštautojai, ypač mėgstantys pašiepti antgamtiniais dalykais tikinčius veikėjus. Jų repertuare vyrauja visokie komiški nutikimai, smagios tradicinių sakmių parodijos arba vadinamosios antisakmės - savotiški sakmės ir anekdoto hibridai. Paprastai šie pasakotojai būna gana aukšto socialinio statuso ir autoritetą bendruomenėje turintys vyrai, aktyviai palaikantys žodinės tradicijos gyvybingumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tautosaka; žemaičiai; Liaudies pasakojimas; Sakmė; Tradicija; Pateikėjas; Lithuanian foklore; Samogitions; Folk narrative; Folk legend; Tradition; Respondent.

ENReferring to the materials of expeditions for collection of folklore, performed in Samogitia in 2004-2007, the article attempts to indentify the trends of development of the newest traditional folklore narratives, i. e. myth sagas. The author notes that the traditional sagas, based on mythical worldview, remain only where they are still relevant in certain terms, treasured as the memory of the close ones, who told them or easily transformed and adapted to the present times. Following the observations by Linda Degh, a well-known American folklorist of Hungarian origin, the author states that the talented storytellers, met during the expedition, could be divided into two main groups according to the types of stories dominating in their repertoire and their view of transcendence. The first group is the so called mystics transcedentalists, characterizing by the special capture of mysterious and supernatural things. Those are mostly females of senior age and low social status, who perform the role of passive accumulators, but not the active disseminators of the verbal tradition. They are serious about their stories and are even inclined to mock their characters. The second group of storytellers is rational pranksters, who are very inclined to mock the characters, believing in supernatural things. Their repertoire is filled with different comical experiences, funny parodies of traditional sagas or the so called anti-sagas – certain hybrids of sagas and anecdotes. Usually those storytellers are males of a quite high social status with respect within the community, actively supporting the life of the verbal tradition.