Žemaičių folklorinė atmintis

LTRemiantis per pastarųjų ketverių metų laikotarpį Žemaitijoje vykdytuose lauko tyrimuose užrašytu folkloru, straipsnyje mėginama nustatyti, kam ir kiek dabar naudojamas folkloras. Be to, aiškinamasi, kokiais praeities bei dabarties jo ženklais šiandien reiškiasi žemaitiška tapatybė ir kaip konstruojama bendruomenės atmintis jų atžvilgiu. Teorinis straipsnio pagrindas - prancūzų istoriko Pierreo Nora ir jo bendraminčių sukurta vadinamųjų atminties vietų (pranc. lieux de mémoire) koncepcija, apimanti ne tik istorijai reikšmingas vietoves, bet ir platų kultūrinį lauką. Lygia greta su įvairių rūšių atminties (pvz., istorinės, kolektyvinės, komunikacinės ir t. t.) sąvokomis straipsnyje vartojama folklorinės atminties sąvoka. Pastarasis terminas pasitelkiamas analizuojant šventvietes - akmenis, kalvas, piliakalnius, ypač šventąsias pušis. Ypatingas dėmesys kreipiamas į su krikščioniškuoju tikėjimu susijusius kraštovaizdžio objektus: koplyčias ir kapines (šiuolaikines kapines, maro, Apžadų kapelius). Daroma išvada, kad apie dabartinių daugumos kaimo ir miestelių bendruomenės narių žemaitišką savastį - ideologinį tvirtumą ir ilgalaikį pastovumą - galima spręsti tiek iš istorinėje atmintyje neįsivaizduojamai ilgai išsaugoto, su senuoju tikėjimu susijusio kultūrinio kraštovaizdžio vertinimo, tiek iš jo tąsos dabartinės religijos pasireiškimo folklorizuotų formų įvairovėje. Straipsnyje taip pat aptariamos tradicinės (vestuvės, laidotuvės, Užgavėnės) ir ne tik žemaičiams būdingos naujosios (jubiliejai, giminės sambūriai, kraštiečių suvažiavimai ir t. t.) šventės ir papročiai.Reikšminiai žodžiai: Žemaičiai; Bendruomenė; Atminties vietos; Folklorinė atmintis; Samogitians; Community; Sites of memory; Folkloric memory.

ENReferring to the folklore, recorded during the studies, performed in Samogitia during the last four years, the article makes attempts to identify the purpose and extent of use of folklore in the present times. In addition, the past and present signs of folklore, which are used as ways of manifestation of the Samogitian identity today and the ways of construction of the memory of the community in terms of the said signs, are examined. The theoretic basis of the article is the concept of “camps of memory” ( “lieux de memoire” in French), developed by French historian Pierreo Nora and his congenials, covering both the places, significant in terms of history and a broad cultural field. Together with the concepts of memory of different types (for instance, historical, collective, communicative, etc.), the article employs the concept of folklore memory. The latter term is employed for analysis of holy places – stones, hills, mounds and especially holy pines. Special attention is dedicated to the objects of landscape, related to the Christian faith: chapels and graveyards (modern cemeteries and Apžadai graves). The conclusion is made that one may view the Samogitian self-perception of most members of modern communities of rural areas and townships, i. e. their ideological strength and long-term stability, both according to the cultural view of the landscape, which has been stored in the historical memory for a very long period of time and related to the old beliefs and their continuation within the diversity of the folklore forms of the manifestation of the present religion. The article also discusses the traditional (weddings, funerals, Shrovetide) and new and not only characteristic of Samogitia (anniversaries, family and fellow countrymen reunions, etc.) holidays and traditions.