M. K. Sarbievijaus De acuto et arguto sklaida ir interpretacijos XVII-XVIII amžiaus rankraštiniuose mokykliniuose poetikos ir retorikos kursuose

LTStraipsnyje aptariama M. K. Sarbievijaus "De acuto et arguto" sklaida ir interpretacijos XVII--XVIII amžiaus rankraštiniuose ir mokykliniuose poetikos ir retorikos kursuose. Straipsnio autorės nuomone, rankraštiniuose XVII--XVIII a. retorikos ir poetikos kursuose pastebimi keli Sarbievijaus "acutum" (arba "acumen") teorijos aspektai. Retorikos kursuose ši teorija siejama su "acumen oratorium" ir aptariama "inventio", "dispositio" ir "elocutio" dalyse, kaip vienas iš pagrindinių argumentų, teiginių ar prielaidų suradimo bei kalbos ir stiliaus papuošimo būdų. Straipsnio autorė teigia, kad rankraštiniuose poetikų kursuose aptariamas "acumen poeticum", jo aiškinimas pateikiamas kaip bendras įvadas į poezijos meną ir visus poezijos žanrus. Tačiau dažniausiai, anot straipsnio autorės, "acumen poeticum" siejamas su epigramos žanru ir nurodomas kaip svarbiausia epigramos baigiamosios dalies "conclusio" savybė. Straipsnio autorė teigia, kad mokyklinių poetikų ir retorikų autoriai nesigilino į filosofines ir estetines "acutum" teorijos problemas, o Sarbievijaus suformuluotas akumino apibrėžimas tapo tarsi "locus communis", plitęs nuorašais dažnai be nuorodų į autorystę.Reikšminiai žodžiai: Motiejus Kazimieras Sarbievijus; Poetika; Retorika; Baroko literatūra; M. C. Sarbievius; Poetics and Rhetorics of the 17th Century.

ENThe appearance of theoretical works in poetics and rhetoric by M. C. Sarbievius Praecepta poetica was spurred by his pedagogical activities in the Jesuit Colleges and Academy in Vilnius. Out of the five parts of Praecepta poetica, the most famous is De acuto et arguto which presents an important concept of acutum (sharp style) and formulates an exact and shrewd definition of the Barocco style. This work by Sarbievius was never published, but his theory quickly dispersed in the Jesuit schools via transcripts. Manuscript school courses of poetics and rhetoric of the 17th-18th century reveal a few aspects of Sarbievius's theory of acutum (or acumen). In the courses of rhetoric, this theory is connected to acumen oratorium and presented in the parts inventio, dispositio and elocutio not only as a crucial argument, statement or method of establishing preconditions, but also as an adornment of style and language. In the manuscript courses of poetics, the explanation of acumen poeticum is presented as an introduction to the art of poetics and all its genres. However, most often acumen poeticum is connected to the genre of epigram. Acumen is thought to be the most important characteristic of the final part of an epigram: conclusio. Often, acumen is explained without referring to Sarbievius as the author of the definition, but the theory of acumen is always illustrated by an epigram by Sarbievius. […] Sarbievijus's definition of acumen came to be a locus communis of a kind, a common property of the faculty, word by word rewritten from one transcript to another. […]. [From the publication]