Žemaitiškieji rengėjo tapatybės pėdsakai XVIII-XIX amžiaus pagrindiniame katalikų giesmyne 1: Balso širdies pirmojo leidimo kalbos kaita

LTPostūmis žemaitiškajai tarmei plisti lietuvių bažnytinėje poezijoje ypač akivaizdus giesmyne Balsas Širdies (1726, toliau – BŠ). Tikėtina, jog BŠ rengėjas buvo žemaitis, neblogai išmanęs aukštaičių tarmes. Nors jis orientavosi į vidurinio varianto kalbą, paliko nemaža žemaitybių. BŠ kalbos heterogeniškumą lėmė ir trejopi giesmyno šaltiniai. Jais kai kuriais atvejais naudotasi labai savotiškai. Nustatyta, kad perimami tekstai ne tik smarkokai redaguoti, bet ir durstyti iš skirtingų šaltinių tekstų fragmentų. Matyti, jog BŠ rengėjas stengėsi vengti pagrindinio šaltinio, Saliamono Slavočinskio giesmyno (1646), paaukštaitės žemaičių šnektos ypatybių. Vis dėlto jis daug kur svyravo. Ypatingesnių kito šaltinio, Knygos Nobažnystės (1653), tekstų keitimų nedaug. Iš giesmyno, pridėto prie Belarmino katekizmo vertimo (1677), perimtos giesmės taisytos gana nemažai – vengta rytų aukštaičių tarmės fonologinių ypatybių. Tačiau painiotasi: akivaizdu, kad rytinio varianto formos BŠ rengėjui buvo svetimos. Iš visų trijų šaltinių į BŠ įtrauktuose tekstuose yra ir su vidurinio varianto normomis nesuderinamų keitimų. Jie tikriausiai susiję su parengėjo tarme, šnekta. Paaukštaitės pietų žemaičių šnektos pėdsakai dar labiau matyti naujai pridėtų BŠ giesmių kalboje. Taigi 1726 metų BŠ žemaitiškumą lėmė ne sąmoninga rengėjo orientacija į žemaičių tarmę, o atliktų keitimų nenuoseklumas, paties rengėjo nesugebėjimas skirti kai kurių aukštaitiškų ir žemaitiškų garsų, formų. Neberyški vidurinio rašomosios kalbos varianto tradicija sudarė palankią dirvą vėliau bažnytinę poeziją formuoti žemaičių tarme. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rašyba; Morfologija; Leksika; Giesmynai.

ENImpulse for the spread of Lowland dialect in Lithuanian church poetry is especially obvious in psalm-book Voice of the Heart (Balsas Širdies – therein VH) (1726). It is likely that the editor of VH was a lowlander, who was proficient in highlanders’ dialects. Even though, he aspired to produce a balanced language version, many specific lowland features were left behind. Heterogenic nature of VH language was also influenced by three sources of the psalm-book. These sources were employed, at times, very idiosyncratically. It was established that adopted texts are not only heavily-edited, but also produced by joining pieces from different source texts. One can see that editors of VH tried to avoid specific features of lowland spoken language found in the main source – Saliamonas Slavocinskis psalm-book (1646). There are few notable corrections to other source, Church Books (Knygos Nobažnystės 1653). Psalms taken from the psalm-book attached to translation of Belarmin’s catechism (1677) were more intensively edited. Yet, there persisted inaccuracies, which obviously points to the fact that forms of the Eastern dialect variation were alien to the editor of VH. Thus, lowland nature of 1726 publication of VH was not the result of the editor’s conscious orientation to lowland dialect, but rather the result of inaccuracies in the editing of texts, his inability to distinguish between certain highland and lowland sounds, forms. Weakly-articulated tradition of a balanced written language created favorable conditions for writing later church poetry in lowland dialect.