LTStraipsnyje tiriamos Antano Vienuolio kelionių apybraižos (1930–1951) ir lyginamos su to paties žanro Antano Vaičiulaičio kūriniais. Vienuolio apybraižose įžvelgiama tendencija, būdinga šiuolaikinei keliavimo erdvės aksiologijai, – išplėsti keliautojo laisvės sferą sakralizacijos sąskaita. Jo kelionių erdvę konstruoja ne tiek sacrum-profanum skirtis, vyraujanti magijos ir religijos grindžiamoje sąmonėje, kiek laisvės-suvaržymo būsenų opozicija. Socrealistinėse kelionių apybraižose Vienuolis išlaikė tą pačią homocentrinę vertybių dominantę, kuri vyravo ir jo prieškariniuose tekstuose. Rašytojas glorifikavo keliautojo-antžmogio, atstovaujančio kolektyviniam subjektui, jėgą. [Iš leidinio]
ENThe paper examines the travel essays by Antanas Vienuolis (written from 1930 to 1951) and compares them to the works of the same genre by Antanas Vaičiulaitis. Vienuolis’ texts contain a tendency characteristic for the modern axiology of space to extend the freedom of travelling through sacralization. His travel space is based more on the opposition freedom-restraints than on the opposition sacrum-profanum (which is typical of mythological and religious consciousness). The essays of the 1930s present the pathos of urbanization and mechanization related to the rhetoric of fascist ideology that is genetically close to the stylistics of Socialist realism. The same homocentric attitude prevails in the works written in the Soviet time (from 1946 to 1951). Vienuolis glorified the strength of a traveller-superman that represents a collective subject. The travel essays of both writers present an expansive understanding of space and search for a more perfect world. However, Vienuolis and Vaičiulaitis created two completely different types of a travelling subject. Vaičiulaitis’ knight-errant clearly realizes his purpose, while that of Vienuolis is waiting for calling and during the moment of blessing paradoxically turns into a pícaro (and a jailer in the texts of Socialist realism). [From the publication]