Šiuolaikinės religinės lietuvių patirties dialogas su Raineriu Maria Rilke : Donaldo Kajoko, Leonardo Gutausko, Antano Gailiaus ir Aido Marčėno poezija

LTStraipsnyje nagrinėjama religinė šiuolaikinės lietuvių poezijos problematika ir stilistika, iškylanti Rainerio Marios Rilke’s poezijos akiratyje. Analizuojama poetų Leonardo Gutausko, Donaldo Kajoko, Antano Gailiaus ir Aido Marčėno kūryba. Konkrečiomis parafrazėmis, semantinėmis ir stilistinėmis asociacijomis pagrįstas jų ir Rilke’s dialogas tiriamas pagal literatūros ir teologijos santykio principus, teopoetikos perspektyvoje. Religinis Rilke’s akiratis pirmiausia išskleidžiamas nagrinėjant meditacijos kaip religinės patirties ašimi tampančią pokalbio ir kūrybos tikrovę, ją formuojančius žodžio, šauksmo, tylos motyvus. Pasaulio dieviškumą išsakantis daiktiško pasaulio judėjimas ir tapsmas straipsnyje suvokiamas kaip antroji ašis, leidžianti lyginti pasirinktų lietuvių poetų kūrybą, atskleidžianti tradicinę krikščionišką ar dionisiškai šventą žmogaus sielos, jo kasdienybės, Kito prigimtį. Lietuvių poetų kūryboje iškylantis angelo motyvas įgyja Rilke’s angelui būdingo baisumo intonacijų, šia figūra išsakomos meilės ir kitų aukštesnės būties formų asociacijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių poezija; Literatūra ir teologija; Meditacija; Pokalbis; Rainer Marija Rilke; Lithuanian poetry; Literature and theology; Meditation; Dialogue; Rainer Marija Rilke.

ENSemantic and stylistic Rilke’s horizon in the Lithuanian poetry is large and versatile, emerged already at the beginning of modern Lithuanian literature. Religious experience is one of the main axes of this horizon, also distinct in modern Lithuanian poetry. In the article four authors – Gutauskas, Kajokas, Gailius and Marčėnas – have been chosen as the main object of dialogical comparison from the viewpoint of religious experience. The main methodological direction is the way of theopoetics. Poetical meeting of Rilke and the Lithuanian authors in the perspective of religious consciousness is at first allowed to be perceived by the axis of meditation as a personal relation to God. Referring to concrete Rilke’s quotations and paraphrases, the article analyses meditational experience of silence, word, voice and scream, creation and conversation as special forms of encounter. Word conveyed with the Christian tradition or Dionysic vertigo, attitude of repetition or aesthetics of silence reveals itself as exceptional meditational action that enables religious experience and may be perceived only in the context of other creative actions. Becoming and movement of material world expressing the divinity of the world is one more common feature relating Rilke and the Lithuanian poets. The becoming of the world in the Lithuanian texts expresses the nature of human soul and every day life, sacred in Dionysic or Christian way, and divine nature of the Other. Angel motive gains the intonations of awfulness characteristic to Rilke’s angel; this figure also expresses the associations of love and other forms of more sublime. [From the publication]