Apytlaukis : istorinė kultūrinio tapatumo kaita

LTXVII a. pradžioje katalikiškos reformos metu, kuomet buvo plečiamas parapijų tinklas, radosi Apytalaukis. Bažnyčios materialine būkle ir sąlygomis sielovadai rūpinosi Apytalaukio dvaro savininkas, Žemaičių žemės teismo teisėjas, Kauno pastalininkis Petras Šiukšta. Apytalaukio bažnyčios patronato teisę buvo įgiję Kauno jėzuitai. Bažnyčia labiausiai suklestėjo XVIII a. viduryje Pranciškaus Mykolo Pranckevičiaus klebonavimo laikais. Jis suorganizavo bažnyčios ir jos ūkinių pastatų kapitalinį remontą, lietuvių kalba dirbo sielovados darbą, parapijiečius subūrė į dvi bažnytines brolijas, suremontavo prieglaudą, veikusią nuo XVIII a. pradžios. XVIII a. pabaigoje buvo atidaryta pradinė mokykla. XVIII a. 8-ajame dešimtmetyje atsiradus dviems Apytalaukio filijoms - Šventybrasčio ir Lančiūnavos koplyčioms - ypač suaktyvėjo sielovados darbas. Caro okupacijos laikais Apytalaukis prarado dalį savo žemių ir pajamų, sielovados darbas buvo suvaržytas, o mokyklos ir prieglaudos veikla sustabdyta. Nepriklausomos Lietuvos laikais parapija atsigavo ir suklestėjo. Parapijoje egzistavo tautiniai, politiniai ir visuomeniniai konfliktai, tačiau kunigas buvo didžiausias bendruomenės autoritetas, dvasinio gyvenimo vadovas. Sovietinės okupacijos metu visa tai buvo sunaikinta, senoji parapijos struktūra išardyta. Šventybrastis tapo atskira parapija, o Lančiūnavos bažnyčia uždaryta. Šiais laikais visos trys bažnyčios nesusilaukia rėmėjų gausos ir išgyvena ne pačius sėkmingiausius laikus.Reikšminiai žodžiai: Apytalaukis; Istorinė kaita; Kultūrinis tapatumas; Apytalaukis; Historical changes; Cultural identity.

ENDuring the Catholic Counter – Reformation of the beginning of the 17th century, when the network of parishes was extended, the Apytalaukis manor emerged. Its owner, the judge of the Samogitian land court Petras Šiukšta took care of the material state of the church. The Jesuits of Kaunas acquired the rights of patronage of the church of Apytalaukis. The church flourished in the middle of the 18th century during the time of curacy by Pranciškus Mykolas Pranckevičius, who arranged the capital repairs of the church and its adjacent buildings, performed the pastor activities in the Lithuanian language, amassed the parishioners into two church fraternities and repaired the shelter, which was functioning from the beginning of the 18th century. At the end of the 18th century the primary school was opened. In the seventies of the 18th century, upon emergence of two Apytalaukis chapels – Šventybrastis and Lančiūnava, the soul saving activities especially intensified. During the times of occupation by the Tsarist Russia Apytalaukis lost a part of its lands and revenues, the soul saving activities were suspended and the school and the shelter were closed. During the times of the independent Lithuania the parish was resurrected and flourished. There were certain national, political and social conflicts However, the priest was the biggest authority of the community and the leader of spiritual life. During the Soviet occupation the old structure of the parish collapsed. Šventybrastis became a separate parish and the church of Lančiūnava was closed. At present any of the three churches attains any sponsors and the churches experience hard times.