Sodybų tipai ir statybos tradicijos

LTKėdainių rajono etninė architektūra priskirtina Vidurio Lietuvos kultūros regionui, kuris nuo aukštaitiško ir žemaitiško skiriasi specifine multikultūrine visuomenės sankloda ir ryškesne socialine diferenciacija, įėmusia savitą šio krašto etnokultūrą bei statybą. Iki šiol nėra vieningos nuomonės, kuriam etniniam regionui, Žemaitijai ar Aukštaitijai, priskirti Nevėžio upės baseino gyventojus. Sąlygos ir aplinkybės susiklostė taip, kad Nevėžio baseine nebuvo pagrindo formuotis stambiai žemėvaldai. Vidurio Lietuvos teritorinių junginių struktūra - tai nedidelės, gan tankiai apgyventos žemės, kuriose buvo palankios sąlygos gyvulininkystei ir mažai tinkamos žemdirbystei. XIII a. sodybos sudarė uždarą gyvenviečių kompleksą, kur abiejose Nevėžio pusėse tęsėsi apgyvendintos teritorijos, apsuptos tankaus miško. Šis kompleksas sudarė administracinį vienetą - Upytės žemę. Vidurio Lietuvos apgyvendinimo struktūrą smarkiai paveikė Valakų reforma. XIX a. pab. - XX a. pr. kaimo architektūroje išsiskyrė dvi stiprios lygiavertės tendencijos - konservatyvumas, sąstingis ir laisvumas, naujumas/inovatyvumas. Šalia itin archaiškų dalykų buvo diegiami nauji, drąsūs ir modernūs sprendimai. Tokią plačią architektūrinės raiškos amplitudę, matyt, lėmė nuo seno susiformavusi daugiasluoksnė visuomenės sankloda, bajoriškos ir valstietiškos savimonės skirtumai. Nevėžio krašto kaimo architektūra išlaikė savitus bruožus, buvo konstruktyvi ir racionali. Pastatai - tvirti, kokybiškai ir dailiai pastatyti, su subtilia, kartais sudėtinga ar originalia puošyba.Reikšminiai žodžiai: Nevėžio upės regionas; Medinė gyvenamoji architektūra; Etninė architektūra; Etininis tapatumas; Nevėžis river region; wooden residential architecture; Ethnic architecture; Ethnic identity; Kėdainių rajonas; Kėdainiai district.

ENEthnical architecture of Kėdainiai District should be attributed to the cultural region of Central Lithuania differing from the Highlands and Samogitia by specific multi-cultural social setup and greater social differentiation which became integrated in the peculiar etnoculture and construction of this area. No single opinion still exists to which ethnical region, Samogitia or Highlands, residents of the Nevėžis River basin belong. Conditions and circumstances determined that there were no grounds for the development of large-scale land ownership in the Nevėžis basin. Territorial compounds in Central Lithuania consist of small, rather densely populated lands where conditions are more favourable for cattle breeding and little suitable for agriculture. In the 13th century, farmsteads constituted a closed complex of settlements with inhabited territories spreading on both banks of the Nevėžis and surrounded by a dense forest. This complex constituted an administrative unit – the Upytė land. The inhabitation structure in Central Lithuania was greatly affected by the Wallach Reform. At the end of the 19th century – the start of the 20th century, two equally strong trends distinguished in rural architecture – conservatism, stagnation and freedom, novelty/innovation. New, bold and modern solutions were introduced along with archaic ones. Such a wide range of architectural expression was probably determined by a multi-layered social setup, which developed from ancient times, differences in nobility’s and peasantry’s self-awareness. Rural architecture in the Nevėžis area retained its unique features, was constructive and rational. Buildings were strong, built in a quality manner and nicely with subtle, sometimes complex or original decorations.