Juozo Miltinio tremties istorija (1954-1959 m.)

LTStraipsnio tikslas - patyrinėti pokario metų lietuvių teatrą, patyrusį sovietinės ideologijos spaudimą, prievartinį socialistinio realizmo dogmų įtvirtinimą pokario scenoje, skaudžiai atsiliepusį daugelio Lietuvos menininkų likimui. Remiantis vieno scenos meistro - Juozo Miltinio - likimu, nepagrįsta jo kūrybos kritika ir politiniais kaltinimais, jo išvarymu iš Panevėžio dramos teatro galima aiškiai apibrėžti sovietinės politikos diktatą ir prievartą menui bei kultūrai. Straipsnyje nagrinėjama teatrinė (dramaturgijos, repertuaro, režisūros) padėtis Lietuvoje ir Komunistų partijos nutarimai, siekiant atskleisti tuos draudimus ir kūrybos apribojimus, kurie buvo susiję su "bekonfliktiškumo teorija", nepagrįsta Konstantino Stanislavskio sistemos kanonizacija bei teatrų atsakomybe kultūrinėms Maskvos instancijoms (prievartinis repertuaro formavimas, spektaklių priėmimo ir šalinimo tvarka, teatrų kontrolė ir pan.). Lyginamosios analizės metodu tyrinėjami pagal sovietines pjeses Miltinio kurti spektakliai, siekiant parodyti neiškreiptą Vakarų pasaulio ir gyvenimo vaizdą. Remiamasi autentiškais šaltiniais: to meto pjesėmis, recenzijomis, liudininkų prisiminimais, interpretacine literatūra. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Bekonfliktiškumo teorija; Socialistinis realizmas; Režsiūra.

ENThe article aims at examination of Lithuanian theatre of the post-war period, which had experienced the pressure of the Soviet ideology and a forced entrenchment of dogmas of the socialist realism, which resulted in painful experience for most Lithuanian artists. Referring to the fate of one master of the stage, i. e. Juozas Miltinis, unsubstantiated criticism of his creative, his political accusations and his extrusion from Panevėžys drama theatre, one can clearly identify the dictate by the Soviet policies and their constraint on art and culture. The article examines the state of theatre (dramaturgy, repertoire and direction) in Lithuania and the resolutions of the Communist party, adopted for the purpose of revealing the restrictions and limitations of creative, which were related with the “theory of non-conflict”, the unsubstantiated canonization of the system of Constantin Stanislavski and the theatres’ accountability to the culture authorities in Moscow (forced formation of the repertoire, the procedure of acceptance and refusal of shows, control of theatres, etc.). The shows, staged by Juozas Miltinis according to Soviet plays are compared employing the method of comparative analysis, in order to show an unwarped image of the Western world and life in it referring to authentic sources: the plays of the period, reviews, reminiscences by the eyewitnesses and interpretational literature.