Asmenybės kultas Lietuvos dailėje po "asmenybės kulto"

LTStraipsnyje nagrinėjamas ideologinis postalininio laikotarpio dailės "humanizavimo" projektas, ypač suaktyvintas pirmoje XX a. 8 dešimtmečio pusėje, ir jo pasekmės Lietuvos dailės raidai. Remiantis archyvų medžiaga ir to meto spaudos publikacijomis aptariamas meninės individualybės fenomenas, 7-8 dešimtmečių sandūroje išryškėjusi žmogaus vaizdavimo krizė, mėginimai atgaivinti portreto žanrą, menininko savimonės ir tapatumo sampratos aspektai, 8 dešimtmečio viduryje sustiprėjusios meno "dehumanizavimo" tendencijos. Straipsnio tikslas - išnagrinėti prieštaringos oficialiosios dailės politikos ypatumus, jos produktyvius ir neigiamus efektus bei pasipriešinimo jai formas. Neoficialiojoje dailėje jau 7 dešimtmečio pradžioje ryškėjo siurrealizmui giminingos "humanistinio" žmogaus paveikslo, "uždaro" kūrinio ardymo ir "autoriaus" susinaikinimo tendencijos. Tapyboje pradėtos naudoti vaizdinės citatos ir savigriovos inscenizavimas buvo nukreipta prieš "meninę individualybę" ir į tradicinį portretą kaip į istorinę atgyveną. Savigriovos pomėgis atrodo nuoseklus psichoanalizės požiūriu: diegiamos subjektyvumo normos visuomet skatina priešintis. Nors 8 dešimtmečio jaunosios kartos tapytojams primesti struktūralizmo teorijų idėjas tolygu pervertinti jų žinias ir intelektą, tačiau šių menininkų kūriniai, ypač autoportretai, aiškiai byloja apie pasipriešinimą subjektyvumo normoms, siekį demaskuoti ir suardyti "asmenybę", "individualybę" ir panašius ideologinius konstruktus. Atsižadėdami "aš" ir "žmogaus", jie pasirinko save ir žmones, todėl "antihumaniškas" jų menas yra išties humaniškas.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos dailės istorija; Asmenybės kultas; Socialistinis realizmas; Sovietinė dailė; Sovietmečio kultūra; Lithuanian art history; Cult of personality; Socialist realism; Soviet art; Soviet culture.

ENThe article examines the ideological project of “humanization” of art in the post-Stalin period, which especially intensified in the first half of the seventies and its consequences to development of art in Lithuania. Referring to archive materials and publications the artistic individuality phenomenon, the crisis of imaging of a man, which became prominent at the end of the sixties – beginning of the seventies, attempts to revive the portrait genre, aspects of artist’s self-perception and concept of identity and the trends of “dehumanization” of art, which became especially prominent in the middle of the seventies are discussed. The article aims at examining the peculiarities of controversial official art policies, their productive and negative effects and forms of resistance to them. In unofficial art already in the beginning of the sixties trends of “humanistic” image of a man, destruction of the “closed” piece of art and self-destruction of the “author”, characteristic of surrealism, became prominent. Imagery quotes and dramatization of self-destruction, which were used in painting, were directed against the "artistic individuality” and the traditional portrait as a historical leftover. Inclinations towards self-destruction look consistent in terms of psychoanalysis: imposed subjective norms always encourage resistance. Although imposition of structuralist ideas to the painters of the younger generation of the seventies was equal to overestimating of their knowledge and intellect, the creations of the said artists, especially their self-portraits, clearly evidence their resistance to the norms of subjectivism and their attempts to expose and destroy the “personality”, “individual” and similar ideological constructs. Be refusing their “ego”, they chose themselves and people therefore their “anti-human” art is actually very humane.