Lietuva 1861-1862 m. : civilinės ir dvasinės valdžios potvarkiai dėl dvasininkijos politinės laikysenos ir policijos elgesio bažnyčiose

LTRusijos valdžia, izoliuodama katalikų dvasininkiją nuo patriotinio sąjūdžio, siekė sustabdyti patriotines religines manifestacijas. Dvasininkijos politinę laikyseną bažnyčiose reglamentavo caro, vyriausybės ir ypač Vilniaus generalgubernijos administracijos potvarkiai, perduodami per Katalikų bažnyčios vadovybę. Jais reikalauta stiprinti tikinčiųjų lojalumą valdžiai, neleisti bažnyčiose patriotinių demonstracijų. 1861 m. liepa-rugpjūtį politinės padėties Vakarų krašte stabilizavimo iniciatyvą perėmus Rusijos imperijos vyriausybei Peterburge, nuo įtikinėjimo pereita prie manifestacijų slopinimo policinėmis ir teismų priemonėmis. Įvedus karo padėtį manifestacijos baigėsi. Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų vadovų reakcija į dvasininkijos elgesį reglamentavusius rusų valdžios raštus buvo pavėluota ir pasyvi. Ji suaktyvėjo tik įvedus karo padėtį, iš esmės pasikeitus politinei situacijai, kuri pranašavo Bažnyčiai skaudžias pasekmes. Vyskupų 1861-1862 m. nurodymai dvasininkams dėl manifestacijų draudimo ir nesikišimo į politiką buvo inspiruoti imperinės valdžios, tad kaip asmeniškas nusistatymas nevertintini. Vilniaus ir Žemaičių vyskupai aktyviai išreiškė savo poziciją dėl policijos sauvalės bažnyčiose. Jų greita reakcija privertė rusų administraciją reglamentuoti policijos ir kariuomenės elgesį, tad sauvalės atvejai bažnyčiose vyskupijose labiau neišplito. Bažnyčios interesus ginanti Katalikų bažnyčios vadovų pozicija keitė rusų valdžios požiūrį į dvasininkiją kaip į galimą politinį sąjungininką.Reikšminiai žodžiai: Rusijos imeperijos administracija; Civilinė valdžia; Katalikų dvasininkija; Russian impérial administration; Civil authority; Catholic clergy.

ENRussian authorities, when isolating Catholic priesthood from the patriotic movement, attempted to stop patriotic religious manifestations. The priesthood’s political stance in churches was regulated by decrees of the Tsar, the government and especially Vilnius Governor General’s administration, passed through the Catholic church leaders, which were used in order to strengthen the loyalty of church-going people to the authorities and not to permit any patriotic demonstrations in churches. When in July – August of 1861 the initiative of stabilization of political situation in Western lands was taken over by the government of Russian Empire in St. Petersburg, the methods of persuasion were replaced by suppression of manifestations by police and court means. Manifestations ended upon introduction of the martial law. The response of the leaders of Vilnius and Samogitian bishoprics to the letter of Russian authorities, which regulated the priesthood’s behaviour, was delayed and passive. It intensified only upon introduction of the martial law and the essential change of the political situation, which might have resulted in very painful consequences for the Church. The bishops’ instructions to priests regarding prohibition of manifestations and non-involvement into politics, issued in 1861-1862, were inspired by the imperial power therefore they could not possibly be viewed as personal attitude. Vilnius and Samogitian bishops actively expressed their attitude towards the police’s actions in churches. Their quick response forced the Russian administration to regulate the police and army’s behaviour therefore cases of lawlessness were not widely spread in churches and bishoprics. The position of the leaders of Catholic church, protecting its interests, changed the Russian authorities’ view of the priesthood as a potential political ally.