Fundamentinės ugdymo problemos Antano Maceinos pedagogikoje

LTStraipsnyje siekiama atskleisti A. Maceinos ugdymo palikime slypinčias pamatines ugdymo idėjas, kurios išlieka aktualios ir šiuolaikinei mokyklai. Nagrinėjamos A. Maceinos pedagoginės idėjos, apimančios žmogaus sampratą, grindžiamą struktūriniais komponentais (kūnu, psichika ir dvasia), atskleidžiama pedagoginės sąveikos esmė ir ypatumai, atskiriantys pedagoginį veiksmą nuo pedagoginio vyksmo, išryškinamas svarbiausių ugdymo funkcijų - lavinimo ir auklėjimo - pobūdis, suponuojantis skirtingus pedagogo vaidmenis, aptariami vaisingieji ugdymo momentai. Pedagoginė sąveika grindžiama ontologiniais, psichologiniais, pedagoginiais pagrindais ir išsiskiria ugdytojo bei ugdytinio veikimo tikslingumu, sąmoningumu, abipusiu veiklumu, rėmimusi vertybėmis ir lemia efektyvų holistinį ugdymą(si) nesureikšmindama kiekvieno ugdymo proceso komponentų. Svarbiausios ugdymo funkcijos - lavinimas ir auklėjimas - skiriasi pedagoginės pagalbos ugdytiniams pobūdžiu. Lavindamas pedagogas atlieka tarpininko vaidmenį tarp ugdymo turinio ir ugdytinio. Lavinimo plotmė - visos asmens galios, tik kiekviena atskirai atskleidžiamos. Auklėdamas pedagogas tiesiogiai atsiveria ugdytiniams, skatina norą atsigręžti į aukščiausias vertybes, kurių ištakos prigimtyje, kad jomis galėtų įprasminti savąjį Aš. Auklėjimas užbaigia ugdymą. Tiek lavinant, tiek auklėjant vaisingasis momentas būna tada, kai pedagoginis veikimas pasiekia asmens centrą Aš ir pažadina individualų ieškojimą pažinimo, doros, grožio srityse bei jų esmės atskleidimą konkrečiose situacijose.Reikšminiai žodžiai: žmogaus dimensijos; Pedagoginė sąveika; Lavinimas; Auklėjimas; Vaisingieji ugdymo momentai; Human structure; Pedagogical interaction; Education; Process of upbringing.

ENThe article reveals the ideas, found in A. Maceina’s educational heritage, which are still relevant for today’s schools, examines A. Maceina’s pedagogical ideas, covering the concept of a human being, based by structural elements (body, psyche and soul), reveals the essence and peculiarities of pedagogical interaction, separating pedagogical action from pedagogical process, highlights the character of the most important functions of education, i. e. training and nurturing, presupposing different roles of a pedagogue and discusses the fruitful moments of education. Pedagogical interaction is based by ontological, psychological and pedagogical grounds and is distinguished by expedience, consciousness, mutual activeness of actions of the educator and the educated person, reference to values and results in efficient wholistic education without giving unnecessary prominence to each elements of the educational process. The most important functions of education, i. e. training and nurturing, are different by the character of pedagogical assistance to the educated person. When performing training activities the pedagogue performs the role of an intermediary between the educated person and the content of education. The plane of training is all the powers of a person however each of them are revealed individually. When performing nurturing activities a pedagogue directly opens up to the educated person and encourages the wish to turn to the highest values, the origins of which are found in the nature, in order to be able to sense the own Ego by using the said values. Nurturing finishes the education. Both when training and nurturing the fruitful moment comes when the pedagogical action reaches the personal centre of the Ego and encourages the individual quests in the areas of cognition, morals and beauty and unfolding of their essence in specific situations.