Kas šnabžda ir šaukia pagonims lietuviams : dar kartą Jono Lasickio knygelės paraštėje

LTStraipsnyje keliamas tikslas atskleisti, ką XVI amžiuje žemaičiams reiškė dievaitis Prigirstitis ir aukščiausių dievų pasiuntinys Algis, minimi Jono Lasickio veikale apie žemaičių dievus, ir kokią vietą šie mitologiniai personažai užėmė platesniame religiniame kontekste. Autorius nurodo, kad Prigirstitis kaip ir kitos žemaičių mitologijos būtybės apibūdinamas lakoniškai, tačiau platėliau negu dauguma, nes šalia įprasto funkcijos nusakymo pridurtas dar vienas paaiškinamasis sakinys, kad Prigirstitis išklauso šnabždančiuosius. Autoriaus tyrimas rodo, kad Prigirstytis ne tik išgirsta, bet ir išklauso tyliai kažką sakančiuosius, ir tai persikelia į religinį kalbos matmenį: su Dievu ar dievais bendrumą kuriantis žodis vadinamas malda. Tačiau, autoriaus teigimu, tai yra ypatinga malda: tyla, šnabždesys, murmėjimas yra ypatingai religiškai paženklinti. Jie perteikia pagarbą, nusižeminimą, atsiribojimą nuo pasaulietiško kalbėjimo, ypač kai tariami šventi žodžiai. Tuo tarpu Algio reikšmė kildinama iš veiksmažodžio ‚algoti‘ – „šaukti“ . Algis kaip dievų pasiuntinys susijęs su jų valios perdavimu žmonėms, t. y. pranašavimu, tačiau skirtu greičiau ne asmeniui, o bendruomenei. Daroma išvada, kad Prigirstitis ir Algis – dvi koreliuojančios dievybės. Jos susijusios su balso, kalbėjimo, sakytinės komunikacijos sritimi, itin svarbia oralinės kultūros visuomenei. Autoriaus manymu, juos galima pavadinti komunikacijos globėjais: pirmu atveju – žmonių su chtoniškosiomis dievybėmis, antru – dangiškųjų dievybių su žmonėmis.Reikšminiai žodžiai: J. Lasickis; Jonas Lasickis; Knygelė; Lietuviai; Malda; Mitologija; Pagonybė; Pagonys; Paraštė; Prigirstitis; Užkalbėjimai; Užkalbėjimas; Book; Incantation; Incantations; J. Lasicki; Jonas Lasickis; Lithuanian; Margin; Mythology; Orison; Pagan; Paganism; Prigirstitis.

ENThe purpose of the article is to reveal what god Prigirstitis and the emissary of the highest gods Algis, referred to in Jonas Lasickis’s paper about Samogitian gods, meant to Samogitians in the 16th century, and what was the place of these mythological characters in a broader religious context. The author states that Prigirstitis, like other Samogitian mythological creatures, is described briefly, yet more details are provided about him than about most of other ones because one more explanatory statement, saying that Prigirstitis listens to those whispering, is added to the conventional description of the function. The author’s study shows that Prigirstitis not only hears but also listens to those who say something in a very low voice and this transfers to the religious dimension of the language: the word, which links people with God or gods, is call a prayer. However, according to the author, it is a special prayer: silence, whisper, murmur bear a special religious sign. They convey respect, humbleness, isolation from secular speaking, in particular when sacred words are spoken. Whereas the meaning of Algis originates from the verb “algoti” – “shout”. Algis, as an emissary of gods, is related to the conveyance of their will to people, i.e. prophecy, which is aimed at a community rather than an individual. It is concluded that Prigirstitis and Algis are two correlating deities. They are related to the area of voice, speaking, oral communication, which is very important to the society of oral culture. According to the author, they can be called the guardians of communication: the former – communication between people and chthonic deities, the latter – communication between celestial deities and people.