Literatūros atsisakymas, arba literatūros filosofija (6 tezės, kurios ir griauna, ir kuria literatūros pasaulį)

LTStraipsnyje aptariami Viktorijos Daujotytės monografijoje „Literatūros filosofija” (2001) bei kituose šios literatūrologės veikaluose iškelti literatūros prigimties ir paskirties klausimai. Šiandien aktualus literatūros ribų nurodymas, t. y. rašytojams ir jų kūrinių tyrėjams reikia skirti antiliteratūrą, metaliteratūrą arba paraliteratūrą. Straipsnio autorius remiasi prielaida, kad V. Daujotytės tyrinėjimai vis dažniau peržengia literatūros ribas ir tai jai padeda atrasti naują realybę, kurios refleksijos siekia tiek literatūra, tiek filosofija. Autoriaus pasirinktos šešios V. Daujotytės „tezės”, jo nuomone, yra fundamentalūs teiginiai, kuriais galima grįsti literatūros buvimo (išlikimo) prielaidas. Visi „sakiniai” yra susiję, vienas kitą papildantys, praplečiantys, nurodantys esmingą ryšį tarp filosofinių ir literatūrinių ieškojimų. Fenomenologinės V. Daujotytės nuostatos, straipsnio autoriaus nuomone, nuo abejonių (kas yra literatūra, filosofija) veda prie šiandienių filosofijos ir literatūros sąsajų ir ribų, plečia nežinomos, dar tik kuriamos (naujos) literatūros akiratį. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad V. Daujotytė – viena iš tų retų literatūros ieškotojų, kurie nuplėšia senas literatūros kaukes ir nežada kitų – amžinų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūros filosofija; Vertybės; Literatūriškumas; Reikšmė; Substancija.

ENThe article discusses questions of the nature and purpose of literature put forward in Viktorija Daujotytė’s study “Literatūros filosofija” [The philosophy of literature] (2001) and in other writing of this literary scholar. Today, demarcation of boundaries of literature is a relevant issue: writers and researchers exploring their works must distinguish among antiliterature, metaliterature, or paraliterature. The author of the article embraces the assumption that V. Daujotytė’s research more and more frequently crosses the boundaries of literature and that enables her to discover a new reality that literature and philosophy seek to reflect. Six “statements” by V. Daujotytė, selected by the author, in his opinion, are fundamental statements, which can be used to justify the basis for literature’s existence (survival). All “sentences” are related, mutually complimentary, extending each other, pointing to an essential connection between philosophical and literary quests. Phenomenological disposition of V. Daujotytė, in the view of the author, leads from doubts (what is literature, philosophy) to contemporary ties between philosophy and literature and their limits, extending the scope of yet unknown, only emerging (new) literature. The article draws the conclusion that V. Daujotytė is one of those few literary explorers, who tear down old literary masks without offering new, eternal ones.