LTPoezijos vertimus, kaip ir bet kurį kitą literatūrinį diskursą, įprasta sieti su knygomis arba periodika, o XX amžiaus pradžioje – dar ir su nuorašais. Tačiau Konstantino Balmonto poezijos tyrinėjimai rodo, kad eilėraščių vertimus į lietuvių kalbą dažnai inspiruodavo siekis užsienio autorių kūrybą lietuviškoje scenoje pristatyti gimtąja kalba. Apie vertimų poreikį byloja muzikos kūriniai (plg. Jurgio Karnavičiaus bei Juozo Tallat-Kelpšos romansus Balmonto žodžiais), deklamacijos, melodeklamacijos bei radiodeklamacijos žanrai (pavyzdžiui, Liudo Giros vertimai iš Balmonto, skirti tiek profesionaliam, tiek ir mėgėjiškam teatrui). Viešas atlikimas scenoje ne tik išprovokuodavo vertimus, bet ir padėdavo verstinę poeziją išpopuliarinti. Ne vienas verstinis kūrinys buvo įtrauktas į nuolatinius teatrų repertuarus, ir tai tapo stimulu literatams senstančius poezijos vertimus nuolat atnaujinti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūriniai ryšiai; Deklamacija.
ENTranslations of poetry, like any other literary discourse, are usually associated with books or journals; and since the beginning of the 20th century, with copies. Research into the poetry of Konstantin Balmont shows that translation of poems into Lithuanian was often inspired by a desire to present the work of the foreign author on the Lithuanian stage in Lithuanian. The need for translations can be seen by the number of musical creations (e.g. Jurgis Karnavičius’ and Juozas Talat-Kelpša’s romances based on texts by Balmont), the genres of declamation, melodeclamation and radiodeclamation (for example, Liudas Gira’s translations of Balmont, intended for both professional and amateur theatre). The performance of these on stage not only stimulated a desire for more translations but it also helped to popularise translated poetry. Quite a few translated works were brought into the standard theatre repertoire, becoming a stimulus to literary people to make new translations to replace those that were becoming dated.