Lingvistinė pastaba. Įdomus kirčiavimo atvejis F. Kuršaičio gramatikoje

LTŽinoma, kad žemaičiai tam tikrų ā kamieno žodžių, turinčių priderėti antrai kirčiuotei, vienaskaitos vardininką kirčiuoja kamiene – plg. tirkšliškių, pievėniškių ar mažeikiškių: ma.ma ‘mama’, pa.pa ‘tėtis’, regi.na ‘Regina’ ir t. t. Toks kirtis būdingas tik šiam linksniui: vienaskaitos įnagininkas ir daugiskaitos galininkas Saussure’o ir Fortunatovo dėsnio nepažeidžia […]. Faktų, gerokai sumažinančių tą keistumo įspūdį, netikėtai pavyko rasti F. Kuršaičio ,,Lietuvių kalbos gramatikoje“. Tos gramatikos kirčiavimo sistema tokia pati kaip dabartinės bendrinės lietuvių kalbos – tai pasakytina ir apie kamieno ā daiktavardžius […]. Bet kalbėdamas apie daugiaskiemenių daiktavardžių kirčiavimą F. Kuršaitis kaip išimtį pamini priesagos -ija vedinius, kurių vienaskaitos vardininkas turįs priešpaskutinio skiemens kirtį; teiginys iliustruojamas tokiais pavyzdžiais kaip lapija: lapija lapijos lapijos lapijū lapijai lapijoms lapiją lapijas lapija lapijomis lapijoje lapijose Manyti, kad negalūninį vardininko kirtį lemia kokie paprasti fonetiniai motyvai, negalima, nes kitais atvejais tos pačios paradigmos galiniai CVC tipo deriniai kirčiuojami normaliai pagal Saussure’o ir Fortunatovo dėsnį, pvz., druska, kiβka, pupa […]. Ko gero, aiškinant kalbamąją anomaliją, reikėtų bandyti ją sieti su ē kamieno žodžiais kaip pradžioje paminėtus panašius žemaičių tarmės reiškinius. Gimtojoje F. Kuršaičio šnektoje šis ryšys veikiausiai buvo glaudesnis nei Žemaičiuose, nes tos (Tilžės) šnektos galūnėse -e vartotas ir vietoj bendrinės kalbos -\a, ir vietoj -ė <*-ē. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Kamienas; Skiemuo; Heterosilabinis junginys.

ENIt is known, that inhabitants of Western Lithuania (known as “Žemaičiai” or Samogitians) accent the stem of the singular nominative words, which should belong to the second accent – for example Tirkšliškių, Pievėniškių, or Mažeikiškių: ma.ma ‘mama’, pa.pa ‘tėtis’, regi.na ‘Regina’, etc. This kind of accent is characteristic only of this case: the instrumental singular and accusative plural do not break Saussure and Fortunatov‘s rule. Evidence that would lessen the strangeness of this fact was found unexpectedly in F. Kurschat‘s “Grammar of Lithuanian Language”. The system of accents of this grammar is the same as that of modern standard Lithuanian – this would be said about the ā stem nouns. But in speaking about the accentuation of multisyllable nouns, F. Kurschat mentioned the derivatives of the prefix –ija as an exception, of which the nominative singular supposedly had a second to last stem accent. The thought, that the non-ending accent of the nominative is determined by some simple phonetic motifs, is not possible, because in other cases the final CVC type of combinations of the same paradigm are accented normally according to Saussure and Fortunatov‘s law. Most likely, in clarifying the above-mentioned anomaly, one should attempt to link it with ē stem words like the similar expressions of the Žemaičių dialect mentioned at the beginning. In F. Kurschat’s native subdialect, this link most likely was closer than in that of Žemaičių subdialects, because in the endings of his subdialect (from Tilze), the –e was used in place of the standard language’s -\a, and -ė <*-ē.