Kalbėti kūnu : fenomenologinė Alfonso Nykos-Nyliūno kūrybos studija

LTTai dvigubo žvilgsnio knyga – apie savą gyvenamą patiriantį kūną ir Alfonso Nykos-Niliūno kūrybą. Poetui nuo pirmojo rinkinio ir ankstyvųjų dienoraščių buvo svarbus kūno patirties klausimas. Būdamas eruditu Nyka-Niliūnas suprato, kad jį dominantis kūniškumas yra fenomeninis – patiriantis ir patiriamas. Ir ši studija, aiškindamasi kūno fenomeną, remiasi fenomenologine filosofija – Husserl, Merleau-Ponty, Sartre. Poezija skaitoma sekant jutimine kūniška kalbančiojo patirtimi, į eilėraščio pasaulį žiūrima kaip į kalbančiojo suvoktą. Struktūrine knygos ašimi pasirinkta dinamika, atskleidžianti savą kūną kaip susidarantį ir nuolat galintį keistis. Patiriantis kalbančiojo kūnas aprašomas kartu su jam sava erdve, artimaisiais asmenimis. Parodomas jo santykis su kalba, kito asmens kūnu bei meno kūriniais. Kūnas kalboje reiškiasi ne tik teksto temomis, bet ir kalbine organizacija. Knygoje parodoma, kaip pasikartojimai, metaforos ir ritmas skleidžiasi iš juslinio suvokimo ir yra motyvuojami patirties, kaip prieš tapdami poetinėmis formomis, jie veikia pasyviose suvokimo sintezėse. Būtent iš jų aiškėja poezijos kalbančiojo įsikūnijimas, jo jutiminė patirtis. Kūnas, pasirodantis kaip kartočių, metaforų, ritmo subjektas, šiais būdais yra suvokiantis ir estetinis. Ši knyga, randanti kūną estetikos centre, atsigręžia į pradinę jos apibrėžtį: aisthētikos – jutiminis. Menas pasirodo kaip kūno reiškimosi galimybė, kaip kūno prostezė. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kūnas; Kalba; Erdvė; Ritmas.

ENThe book is of a dual viewpoint – of the body, experiencing its own life and of the oeuvre of Alfonsas Nyka-Niliūnas. Starting from his first compilation and the early diaries, the poet was concerned with the issue of the carnal experience. Being an erudite Nyka-Niliūnas understood that the carnality is of a phenomenal character, i. e. both experiencing and experienced. The study, when examining the carnal phenomenon, refers to the phenomenological philosophy, i. e. Husserl, Merleau-Ponty and Sartre. Poetry is read by following the sensual carnal experience of the speaker, the world of the poem is viewed as one perceived by the speaker. The dynamics, revealing its body as one forming and able to continuously change, is chosen as the structural axis of the book. The experiencing body of the speaker is described together with his own space and the closest persons. His relation with the language, other person’s body and pieces of art is shown. In the language the body is expressed not only by the text topics, but also by the language organization. The book shows how repetitions, metaphors and the rhythm spreads from the sensual perception and are motivated by experience, how, before becoming forms of poetic expression, they act in passive syntheses of comprehension and show the embodiment and sensual experience of the speaker. The body, appearing as a subject of repetitions, metaphors and rhythm is perceiving and aesthetical. The book, finding the body at the centre of aesthetics, turns to the initial definition of aesthetics, i. e. aisthētikos – sensual. Art manifests itself as a possibility of expression of the body, as its prosthesis.