Partizanai tada ir šiandien

LTAptariama 1944-1953 m. partizanų karo Lietuvoje samprata, istorinis ir teisinis karo vertinimas, taip pat karo dalyvių padėtis šiuolaikinėje Lietuvoje bei sovietų totalitarinės politikos pasekmės šiuolaikinei Lietuvos visuomenei. Partizanų karas suprantamas kaip be valstybės likusios visuomenės pasipriešinimas okupantui. Argumentuojama, kad partizanai įgyvendino konstitucinę piliečių pareigą ginti valstybę, todėl galėjo prisiimti ir atitinkamus įgaliojimus likusios visuomenės dalies atžvilgiu. Be to, tarptautinės teisės požiūriu, partizanai taip pat veikė teisėtai ir gali būti laikomi teisėtais karo dalyviais. Todėl daroma išvada, kad po nepriklausomybės atkūrimo priimtų įstatymų nuostatos, kuriomis pripažįstamas partizanų karo teisėtumas, o partizanų vadovybė skelbiama aukščiausia teisėta politine ir karine to laikotarpio Lietuvos valdžia, yra visiškai pagrįstos ir atspindi istorinę tikrovę. Nurodoma, kad partizanų teisių atkūrimo (reabilitacijos) procesas yra kilęs iš sovietinės teisės. Teigiama, kad Lietuvos požiūriu reabilitacijos procesas neturi jokio teisinio pagrindo. Visų pirma, pagal tarptautinę teisę sovietų institucijos daugeliu atvejų apskritai neturėjo teisės teisti partizanus. Antra, sovietinis baudžiamasis procesas buvo visiškai represinė sistema, skirta režimui nepalankiems žmonėms įkalinti ir kitaip nubausti, todėl jo metu surinkti duomenys negali būti laikomi patikimais įrodymais. Todėl reabilitacijos procesas atmestinas iš principo.Reikšminiai žodžiai: Partizanai; Partizanai Lietuvoje 1944-1953 m.; Pasipriešinimo sąjūdis Lietuvoje 1944-1953 m.

ENThe article discusses the understanding of 1944-1953 guerrilla warfare in Lithuania, historical and legal evaluation of this war, the status of war participants in contemporary Lithuania, and consequences of soviet totalitarian policy on contemporary Lithuanian community. Guerrilla warfare is understood as stateless resistance to occupation. The author argues that freedom fighters exercised their constitutional duty of citizens to defence their country, thus they might have taken appropriate obligations in respect to the rest of community. In addition, from the perspective of international law, freedom fighters actions were legitimate thus they should be considered as legal participants of the war. Finally, the author makes a conclusion, that legal provisions, taken after the restoration of independence that acknowledged guerrilla warfare being legal and announced leaders of freedom fighters as legal political and military leaders of then Lithuania, are reasonable and reflect historical reality. The author points out that the restoration of freedom fighter rights (rehabilitation) has emerged from the soviet law. From the perspective of Lithuania, rehabilitation process does not have any legal ground. First of all, according to the international law, soviet institutions did not have any right to suit freedom fighters. Second, soviet criminal code was completely repressive; it sought to imprison or otherwise punish people unfavourable to the soviet regime, thus rehabilitation process is not required in principle.

• Politikos mokslai / Political sciences
• Istorija / History