Unitų Bažnyčios valdymas Rusijos imperijoje 1796–1839 m.

• Управление Униатской Церкви в Российской империи в 1796-1839 гг
• Control of the Uniata Church in the Russian Empire in 1796-1839

LTStraipsnyje analizuojami Unitų bažnyčios politinio ir administracinio valdymo ypatumai 1796–1839 m. buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, kurios atiteko Rusijos imperijai po III Abiejų Tautų Respublikos padalijimo. Konstatuojama, kad carų Pavelo I ir Aleksandro I Unitų bažnyčios politinio ir administracinio valdymo reorganizacijos buvo unifikacinio pobūdžio ir atspindėjo imperijos siekį priartinti kitatikių konfesijų valdymą prie Stačiatikių bažnyčios valdymo būdo. Brastos bažnytinės unijos likvidavimo strategija buvo suformuluota caro Nikolajaus I valdymo laikotarpiu (po 1825 m.). Jos esme tapo Unitų bažnyčios pagrindų naikinimas iš vidaus, unitų dvasininkijos rankomis. Tokios politikos galimybė atsirado dėl sustiprėjusios įtampos tarp Unitų bažnyčios viršūnių ir Katalikų bažnyčios dėl įtakos (lotynizacija, prozelitizmas) bei privilegijų (ypatingai politinio ir administracinio Unitų bažnyčios valdymo srityse) ir ypač – dėl gilėjusio socialinio, kultūrinio, ideologinio atotrūkio tarp diecezinės ir vienuolinės unitų dvasininkijos. Unitų bažnyčios politinio ir administracinio valdymo panoramoje išskirti du laikotarpiai. Pirmuoju (1827–1831 m.) siekta atriboti Unitų bažnyčios valdymą nuo Katalikų bažnyčios valdymo. Antrojo (1832–1839 m.) tikslas buvo Unitų bažnyčios politinio valdymo atskyrimas nuo kitatikių Bažnyčių valdymo apskritai ir sukoncentravimas stačiatikių valdymo institucijose. Valdymo reorganizacija pasibaigė religiniu Unitų bažnyčios suliejimu su Stačiatikių bažnyčia. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvos istorija; Religijos istorija; Graikų Katalikų Bažnyčia; Katalikų Bažnyčia; Stačiatikių Bažnyčia; Carinės administracijos politika; Unijos likvidavimas.

ENThe article analyzes the peculiarities of the political and administrative rule of the Uniate church in the lands of the Grand Duchy of Lithuania, which became part of the Russian Empire after the third division of the Polish – Lithuanian Commonwealth, in 1796–1839. It is stated that the reorganizations of the political and administrative rule of the Uniate church, performed by Tsars Paul I and Alexander I of Russia were of the unification character and reflected the empire’s strivings to anticipate the ruling of other confessions to the way of rule of the Orthodox Church. The strategy of abolition of the church union was formulated during the period of rule of Nicholas I of Russia (after 1825). The essence of the strategy was the abolition of the foundations of the Uniate church from the inside, by the Uniate clergy itself. The possibility of such politics emerged due to the growing tension between the leaders of the Uniate church and the Catholic church regarding the influence (Latinization and Proselytism) and privileges (especially in the area of the political and administrative rule of the Uniate church) and, most importantly, due to the growing social, cultural and ideological gap between the diocese and monkhood Uniate clergy. Two periods can be distinguished in the prospects of the political and administrative rule of the Uniate church. During the first one (in 1827–1831) attempts were made to separate the rule of the Uniate church from that of the Catholic church. The second period (1832–1839) was aimed at separation of the political rule of the Uniate church from other confessions and its concentration in the Orthodox institutions. The reorganization of the rule was ended by merging of the Uniate church with the Orthodox church.