Aksiologija ir literatūrologija

LTStraipsnyje keliami vertybių teorijos ir literatūrologijos istorinių ir šiandienių sąsajų klausimai. Tai – metodologiniai klausimai, kurie tyrėjams leidžia pasirinkti konkrečius literatūros tyrinėjimo metodus ir susieti skirtingas vertės teorijas. Naujausi meno reiškiniai ir jų suvokimas, kai prieinama riba, ties kuria itin sunku atskirti, kas yra menas, o kas kažkas kita, didina tokių klausimų vaidmenį šiandienėje literatūros kritikoje. Aptariami klausimai nesiejami į visumą kaip teoriją; metodologinę prasmę jiems suteikia tik viena aplinkybė – klausimai randasi kaip dėmesys bendrosioms literatūros kūrinių vertinimo prielaidoms. Minėtos sąsajos galėtų vadintis literatūros aksiologija. Literatūros aksiologijos atsinaujinimas yra sietinas su literatūros filosofijos formavimusi: svarstant literatūros egzistavimo pamatines prielaidas, reikia klausti, kokia yra literatūros vietos vertybių pasaulyje apibrėžtis. Ji nėra baigiama. Panašiai įvairių šiandienos literatūros vertybių struktūroje dominuoja „atviro kūrinio“ koncepcija: kūrinio poetika turi tokią estetinę sandarą, kuri yra kažkas daugiau negu bet kuri jos interpretacija. Taigi abstrakčių struktūrų, vadinamų aksiologinėmis, arba galima literatūros aksiologija kaip paieškų kryptis, kurią pabrėžia šio straipsnio autorius, nėra vienintelė iškelto klausimo tyrinėjimuose. Ši linkmė yra ir autorefleksiška, ir nevienareikšmiška. Ji yra fenomenologinė – atvira, galinti parodyti, atskleisti daugiau. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Metodologija; Aksiologija.

ENThe article examines historical and contemporary links between normative theory and literary studies. The author focuses on methodological questions, which enable researchers to choose specific ways of examining literature and link different value theories. The most recent art phenomena and their perceptions, which approach the state where it is difficult to distinguish what is art and what is something else, only contributes to the relevancy of such questions in contemporary literary criticism. The discussed questions are not turned into a unified theory; they derive their methodological meanings from the sole condition: these questions emerge from preoccupation with general assumptions of evaluating literary works. The above-mentioned links could be called literary axiology. The renewal of literary axiology is related to evolution of philosophy of literature: in contemplating fundamental preconditions of literature’s existence, one should ask, what is the definition of literature’s place in a normative world? It is not final. Similarly, a diverse structure of contemporary literary values is dominated by the concept of “open work”: poetic dimension of a text has aesthetic structure, which transcends any of its interpretations. Thus, the author of this article is concerned not only with abstract – so-called axiological – structures or possible potential of literary axiology for research program. This research is both – self-reflexive and non-uniform. It is phenomenological – open, capable of demonstrating, revealing more.