Nesuprastas ar užmirštas kūrėjas? : Vytautas Janavičius

LTStraipsnyje aptariama į tolimąją Australiją nublokšto Vytauto Janavičiaus biografiją ir kūrybą. Šiame darbe ketinama parodyti, kad kūrėjas, atsiradęs neįprastoje aplinkoje, gali savy sukaupti ir transformuoti atsineštąją patirtį ir perimti tebeskinančias kelius naujoves. Daugelis kritikų Janavičiaus kūryba sieja su modernizmo estetika. Tačiau šiame darbe į rašytojo tekstus žiūrima kitu, postmodernistinės metodologijos įrankį pasitelkusiu žvilgsniu – kūrinių analizei pasirinktas dekonstrukcijos metodas. Daromos išvados, kad Janavičius savo kūriniuose naudojo archetipinius siužetus, tačiau juos demotologizavo ir jais įprasmino kitas idėjas; jo tekstus galima interpretuoti kaip archetipinių istorijų simuliakrus. Dažniausia apmąstoma problema – pasakyto žodžio ir jo prasmės neatitikimas; ryški egzistencinio nerimo problema; tekstai balansuoja taro modernizmo ir postmodernizmo, juose jungiasi tradicinės metafizikos ir poststruktūralizmo idėjos. Janavičiaus kūryboje galima galima pastebėti besikartojančias temas, herojų panašumą: visų kūrinių herojai žmogiški, besikankinantys, dažniausiai jaučiantys kaltę, išgyvenantys beviltiškas tikrosios realybės paieškas. Neapibrėžtas erdvėlaikis įgalima laisviau atskleisti bendražmogiškas problemas. Rašytojas geba sintetinti asmeninę patirtį ir filosofinį mąstymo būdą. Jo kūriniuose autobiografiniai motyvai nesiaurina prasmės lauko. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatūra, išeivių (literatūra, egzodo); Australija (Australia); Egzodas; Intertekstualumas.

ENThis article discusses the life and work of Vytautas Janavičius, a Lithuanian émigré author in far-off Australia. It attempts to show that a creative artist who finds himself in a strange environment can muster and transform his own accumulated experience as well as adopting ideas from his new environment. Most critics link the work of Janavičius with the aesthetics of modernism. However this study looks at the author’s texts with a new tool of post-modernism: the deconstruction method. It draws the conclusion that Janavičius used archetypal subjects in his work, however he demythologises them and uses them to infuse meaning into new ideas; his texts can be interpreted as simulacrums of archetypal stories. The article grapples with the problem of non-correspondence between the spoken word and its meaning; and clear problems of existential angst. The texts balance modernism and post-modernism, uniting in them traditional metaphysics and post-structuralist ideas. In Janavičius’ work one can discern recurrent themes, similarities between the heroes. All his heroes are personable; they suffer, feel guilt and face the burden of searching for true reality. His undefined time-space scenarios make it easier to reveal problems that are common to all humanity. The author manages to synthesise personal experience and with a philosophical way of thinking. In his works the autobiographical motifs do not narrow the field of meaningfulness.