Vilniaus vyskupijos katedros kapitula ir 1863 m. sukilimas

LTStraipsnyje remiantis šaltiniais ir istoriografija analizuojamas Vilniaus vyskupijos katedros kapitulos vaidmuo 1863 m. sukilime ir siekiama atskleisti Katalikų Bažnyčios atžvilgiu Rusijos valdžios vykdytos politikos mechanizmą. Dabartinė tyrimo situacija neleidžia teigti, jog kapitulos prelatai ir kanauninkai buvo linkę pritarti sukilimo idėjai ar kaip nors prie jo prisidėjo. Kaltinimai sukilimo rėmimu kanauninkui A. Lipnickiui nebuvo paremti įrodymais, tad tremties bausmė, kaip ir vyskupo A. S. Krasinskio atveju, vertintina kaip Vilniaus generalgubernatoriaus M. Muravjovo pasirinktos vyskupijos dvasininkų bauginimo taktikos elementas. M. Muravjovo sumanymas inkorporuoti į kapitulą Rusijos valdžiai ištikimų dvasininkų "partiją" turėjo Vilniaus vyskupijos katedros kapitulą paversti efektyviu prieš Katalikų Bažnyčią nukreiptos politikos įrankiu. Vyskupijos valdymo perdavimas kapitulai tapo palankia sąlyga M. Muravjovui organizuoti Rusijos valdžiai ištikimų dvasininkų "partiją". Vyskupijos valdytojo pareigas ėjęs prelatas J. Baukevičius bandė laviruoti tarp ištikimybės Katalikų Bažnyčiai ir Rusijos valdžios vietos administracijos pareigūnų keliamų antikanoninių reikalavimų, tačiau jiems nesipriešino. Trys generalgubernatoriaus iniciatyva į prelatus iškeltieji dvasininkai - A. Nemekša, E. Tupalskis, P. Žilinskis - per garbės kanauninko pareigybę jau buvo susiję su katedros kapitula. M. Muravjovo sėkmę lėmė įžvalgus personalijų pasirinkimas -parinkti dvasininkai nesugebėjo atsispirti karjeros bei finansinėms pagundoms.Reikšminiai žodžiai: Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Rusijos valdžios politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu; Vilniaus vyskupija; Katedros kapitula; Kapitulos prelatai ir kanauninkai; Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas; Insurrection of 1863; Russian policy toward the Catholic Church; Vilnius Diocese; Cathedral chapter; Clergymen of chapter; Vilnius Governor-General M. Muravyov.

ENThe article, referring to the sources and historiography, analyzes the role of the chapter of the cathedral of Vilnius bishopric during the uprising of 1863 and attempts to reveal the mechanism of the policies, performed by Russian authorities with regard to the Catholic Church. The present situation of the study does not allow for stating that the prelates and canons of the chapter were inclined to agree with the idea of the uprising or contributed to the uprising in any manner. The accusations to canon A. Lipnickis with regard to support of the uprising were not substantiated by any evidence, therefore the punishment of exile, as in case of bishop A. S. Krasinskis, should be valued as an element of the tactics of frightening of the priests of the bishopric, chosen by Vilnius governor general M. Muravyov, whose idea to incorporate a “party” of priests, loyal to the Russian authorities into the chapter had to turn the chapter of the cathedral of Vilnius bishopric into an efficient tool of politics, directed against the Catholic Church. The transfer of the management of the bishopric to the chapter became a favourable condition for M. Muravyov to arrange the “party” or priests, loyal to the Russian authorities. Prelate J. Baukevičius, who was the acting administrator of the bishopric attempted to be both loyal to the Catholic Church and perform the requirements, raised by the local Russian authorities officials and did not object to such requirements. Three priests, promoted to the position of the prelate at the initiative of the governor general - A. Nemekša, E. Tupalskis and P. Žilinskis were already related with the chapter of the cathedral through their position of an honorary canon. M. Muravyov’s success was determined by an insightful choice of personalities – the chosen priests were not able to resist the career and financial temptations.