Lietuvos Stačiatikių Bažnyčia, 1918-1939 m.

LTPirmieji stačiatikiai ir stačiatikių maldos namai etninės Lietuvos teritorijoje atsirado Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Rusijos imperijos įsigalėjimo Lietuvoje metais (1795–1914 m.) buvo sukurta vieninga Stačiatikių Bažnyčios struktūra. Tarpukariu įvyko Lietuvos stačiatikių vyskupijos reorganizacija. Pertvarkyta Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios administracinė struktūra, kurios pagrindiniais elementais tapo arkivyskupo, Lietuvos stačiatikių vyskupijos tarybos ir Visuotinio Lietuvos stačiatikių vyskupijos susirinkimo institutai dėl Vilniaus krašto problemos perkelti iš Vilniaus į laikinąją šalies sostinę – Kauną. Tarpukariu Lietuvos Stačiatikių Bažnyčiai 31 parapijoje, suskirstytoje į 3 dekanatus, priklausė 50 cerkvių ir koplyčių. 1923 m. visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 22.925 stačiatikiai, sudarę 1.13% visų šalies gyventojų. 1923 m. gegužės 20 d. priimtomis taisyklėmis buvo nustatyti Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios ir Lietuvos vyriausybės abipusių santykių principai ir įsipareigojimai, įteisinta Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios padėtis, apibrėžtos jos administracinių organų kompetencijos ribos. Stačiatikių parapijiečių finansinės galios ribotumas, taip pat dalies jų indiferentiškumas bažnyčiai lėmė, jog bendruomenės įnašai neužtikrino Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios poreikių. Tautininkų, skirtingai negu krikščionių-demokratų, vyriausybė parėmė kai kuriuos Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios projektus, taip pat mokėjo atlyginimus Lietuvos stačiatikių vyskupijos vadovybei ir etatinių parapijų šventikams.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos Stačiatikių bažnyčia; Stačiatikių bažnyčia; Stačiatikių bendruomenė; Stačiatikių dvasininkai; Lithuania; Lithuanian Orthodox Church; Orthodox community; Orthodox priests; Ortxodox church.

ENThe first Orthodox population and Orthodox house of prayer in the territory of ethnical Lithuania appeared in the times of the Grand Duchy of Lithuania. During the years, when the Russian Empire’s power strengthened (1795–1914), a single structure of Orthodox Church was developed. The Lithuanian Orthodox Diocese was reorganised In the inter-war period. The administrative structure of the Lithuanian Orthodox Church was reformed. The archbishop, the Diocesan Lithuanian Orthodox Council and General Meetings of Lithuanian Orthodox Diocese, which were moved to temporary capital Kaunas due to the problems in Vilnius Area, became its major elements. Fifty Orthodox churches and chapels belonged to the Lithuanian Orthodox Church with 31 parishes, divided into three deaneries, in the inter-war period. According to the general census of Lithuanian population in1923, 22,925 Orthodox believers, amounting to 1,13% of the entire population, lived in Lithuania. The rules, adopted 20 May 1923, established the principles and obligations of mutual relations between the Lithuanian Orthodox Church and the Lithuanian Government, legitimised the status of the Lithuanian orthodox Church, defined the limits of its administrative bodies’ competence. Orthodox parishioners’ limited financial power, as well as indifference of some of them with regard to church resulted in the failure of community contributions to satisfy the needs of the Lithuanian Orthodox Church. The Nationalist government, unlike Christian-Democrat government, took over some of the projects of the Lithuanian Orthodox Church, also paid salaries to the management of the Lithuanian Orthodox Diocese and full-time parish priests.

• Teologija / Theology
• Istorija / History