Kultūros paveldo apsauga nepriklausomoje Lietuvoje (1918–1940)

LTŠis straipsnis - bandymas (ne pirmas) atsakyti į klausimą, kaip rūpintasi kultūros paveldo apsauga nepriklausomoje Lietuvoje, o tiksliau, kiek tuo rūpinosi valstybė, turėjusi užtikrinti kultūros paveldo apsaugą. Ankstesniais tyrimais nustatyta, jog tarpukariu nepavyko sukurti nei institucinės, nei teisinės kultūros paveldo apsaugos sistemos, tačiau į klausimą, kodėl taip atsitiko, dar neatsakyta. Taigi straipsnyje siūlomas atsakymas į klausimą, kodėl tarpukariu nebuvo sukurta nei institucinė, nei teisinė kultūros paveldo apsaugos sistema. Autoritarinis režimas orientavosi į tautiškumo pradų įtvirtinimą ir nulėmė tautiškumo paieškas etnokultūriniame palikime, kuris laikytas neabejotina savastimi ir nekvestionuojama vertybe. Atsigręžimas į etnokultūrinį palikimą atrodė tiesiausias ir patikimiausias kelias į tautinį ir kultūrinį savitumą. Tautos istoriją siekta pakeisti tautine tradicija, sujungiančia savyje valstybingumo ir etniškumo idėjas. Nereikalaujanti žvelgti į praeitį kaip į nuoseklų istorinį procesą, tradicija leido susieti etnokultūrinį palikimą ir archeologijos paveldą, suteikdama nuoseklios raidos regimybę lietuviškai kultūrai. Tai suformavo selektyvų valdžios požiūrį į kultūros paveldą, atsisakant paveldosaugos sistemos kūrimo, ir išvadavo nuo būtinybės spręsti, atrodė, sunkiai įkandamas aksiologines kultūros paveldo apsaugos problemas.Reikšminiai žodžiai: Įvaizdis; Tautiškumas; Tradicija; Kultūros paveldas.

ENThe article is an attempt (not the first one) to provide an answer to the question how the protection of cultural heritage in the independent Lithuania was taken care of, to be precise, the extent of care, taken by the state, which had to ensure the protection of the cultural heritage. The previous studies identified that during the interwar period neither an institutional, nor a legal cultural heritage protection system was developed, however the question why such a situation had emerged, still remains unanswered. Therefore the article offers the answer to the question why neither an institutional, nor a legal cultural heritage protection system was developed during the interwar times. The authoritarian regime was oriented towards strengthening of the basis of nationality and determined the search for nationality in the ethno-cultural heritage, which was considered an undoubted aspect and unquestionable value. Looking back on the ethno-cultural heritage seemed the straightest and most reliable way for the national and cultural distinction. The history of the nation was attempted to be replaced by the national tradition, connecting the ideas of statehood and ethnicity. The tradition, which did not require to view the past as a consistent historical process, allowed for connecting the ethno-cultural legacy and archeological heritage, by providing an appearance of a consistent development for Lithuanian culture, which shaped the selective view of the cultural heritage by the authorities, refusing the development of the system for protection of the heritage and released from the responsibility to decide the difficult problems of protection of cultural heritage.