Vilniaus vyskupijos katalikų parapijų vertimas stačiatikių parapijomis ir jo tautiniai padariniai (1866–1918 m.)

LTŠiaurės vakarų krašto integracijoje į Rusijos imperiją po 1863 m. sukilimo vyravo represinė sistema, visų pirma nukreipta prieš katalikybę, kaip "užsienio religiją". Naujosios stačiatikių parapijos turėjo tapti avangardiniu vyriausybės veiksniu, Šiaurės vakarų krašto "sostinę" Vilnių bei plačias jo apylinkes paverčiant rusiška stačiatikiška sala, o Ašmenos bei Vileikos apskrityse didinant stačiatikių arealo vientisumą, naikinant įsiterpusias katalikų parapijas. Katalikų parapijų perdavimas stačiatikiams vyko prievarta, naudojant policiją, karines komandas, katalikų kunigus viliojant tapti stačiatikių šventikais, o vietiniams bežemiams valstiečiams, dvariškiams suteikiant aukštesnį socialinį rusų kolonistų statusą. Katalikų pasipriešinimą primetamai stačiatikybei sąlygojo du tarpusavyje glaudžiai susiję veiksniai - religinis ir tautinis. Lietuviškiausios sustačiatikintos Paberžės parapijos pasipriešinimui nuraminti ir stačiatikybės patrauklumui Lietuvoje ugdyti rusų administracija griebėsi stačiatikių liturgijos lietuvių kalba įvedimo. Buvo išleistas šios liturgijos lietuviškas vertimas. Vyriausybei bei carui atmetus Vilniaus generalgubernatoriaus I. Kachanovo planą lenkų kalbą iš katalikų bažnyčių išstumti su baltarusių ir iš dalies lietuvių kalba, tiesmukiškos M. Muravjovo ir K. Kaufmano tautinės polititikos adeptai uždraudė išspausdintą liturgijos vertimą lietuvių kalba. Po 1905 m. balandžio 17 d. caro įsako dėl religinės tolerancijos senosios katalikų parapijos atsikūrė, iškeldamos aikštėn ir tikruosius rusų administracijos išlenkinimo politikos rezultatus.Reikšminiai žodžiai: Vilniaus vyskupija; Katalikai; Stačiatikiai; Tautinė tapatybė; Religinė prievarta; Vilnius diocese; Catholics; Orthodox; National identity; Religion compulsion.

ENThe integration of the Northwestern land into the Russian empire after the uprising of 1863 characterized with a repressive system, first of all, directed against Catholicism as a “foreign religion”. The new Orthodox parishes had to become the avant-garde factor of the government, by turning the “capital” of the Northwestern land Vilnius and its surroundings into a Russian Orthodox isle and increasing the integrity of the Orthodox area in the Ašmena and Vileika districts by abrogating the Catholic parishes. The transfer of the Catholic parishes to the Orthodox was forced, by using the police, military crews, luring the Catholic priests to become Orthodox ones and ensuring a higher social status of Russian colonists to the local landless peasants and courtiers. The resistance of the Catholics to the forced Orthodoxy was determined by two closely interrelated factors – the religious and the national. In order to suppress the resistance of the most Lithuanian Orthodox parish of Paberžė and increase the attractiveness of Orthodoxy in Lithuania, the Russian administration attempted to introduce the Orthodox liturgy in the Lithuanian language. The Lithuanian translation of the liturgy was published. After the government and the Tsar rejected the plan to push out the Polish language from the Catholic churches with the Byelorussian and, in part, Lithuanian language, prepared by Vilnius governor-general I. Kachanov, the supporters of the direct national policies of M. Muravyov and K. Kaufmann banned the printed translation of the liturgy into the Lithuanian language. After the Tsar’s order regarding the religious tolerance of 17 April 1905 the old Catholic parishes were reinstated, revealing the real results of the de-Polonization policies, performed by the Russian administration.