Tarp istorinės ir teorinės romantizmo sampratos (apie Vaižganto ir V. Mykolaičio-Putino polemiką)

LTStraipsnyje aptariama istorinė ir teorinė romantizmo samprata, reflektuojant "Židinyje" paskelbtus Vaižganto ir V. Mykolaičio-Putino poleminius straipsnius. Istorinio ir teorinio požiūrio simbiozė XX a. pradžioje leido romantizmo sąvoka apibrėžti visą tą europietiškosios kultūrinės sąmonės procesą, kuris prasidėjo XVIII a. viduryje ir truko iki XIX a. pirmųjų dešimtmečių. Romantikų kuriamo meno ir to meno refleksijos principai gerokai skyrėsi. Esminio skirtumo tarp Vaižganto ir V. Mykolaičio-Putino nėra (pirmasis iškelia tautiškumo, antrasis – romantinio stiliaus aspektą) - abu jie remiasi švietėjiškomis J. Herderio istoriosofinėmis bei estetinėmis teorijomis, abu sureikšmina išorinius meno kūrinio požymius ir neanalizuoja pačių romantikų teorinių koncepcijų ar meninių kūrinių. Abu autoriai iš esmės tęsia XIX a. pradžios romantizmo diskursą, kuriame vyrauja F. Schillerio išskirtieji naivusis ir sentimentalusis tipai. Kartu visiškai neanalizuojami tos ypatingos estetinės-filosofinės savimonės, kuri susiklostė iki XIX a. per. Vokietijoje, raiškos principai. Vaižganto ir V. Mykolaičio polemika dar sykį įrodo, kad lietuvių romantizmas formavosi ir buvo reflektuojamas kaip emocinis psichologinis, o ne filosofinis-intelektualinis santykis su savo objektu, žodis "romantinis" išlieka epitetu, žyminčiu psichologinį nusiteikimą, o ne terminu, įvardinančiu estetinę koncepciją. Praktikoje romantinis lietuvių rašytojų nusiteikimas dažniausiai atsiremdavo į sentimentalistinį modelį, kurį atitinka pasaulėjautinis, o ne pasaulėvokinis romantizmui būdingas idealizmas.Reikšminiai žodžiai: Romantizmas; Literatūra; Vaižgantas; Vincas Mykolaitis-Putinas; Polemika; Idealizmas; Tautiškumas; Romantism; Lithuanian literature; Vaižgantas; Vincas Mykolaitis-Putinas; Polemic; Idealism; Nationality.

ENThe article examines the historical and theoretical concept of Romanticism, reflected in the polemic articles by Vaižgantas and V. Mykolaitis-Putinas, published in “Židinys”. The symbiosis of historical and theoretical viewpoint at the beginning of the 20th century allowed for definition of an entire process of European cultural consciousness, which started in the middle of the 18th and lasted till the first decades of the 19th century by the term of Romanticism. The art reflection principles, created by Romanticists were significantly different. There is no essential difference between Vaižgantas and V. Mykolaitis-Putinas (the former raises the aspect of nationality, the latter – romantic style), since both relied on the educative historio-philosophical and aesthetical theories by J. Herder, both gave prominence to the exterior traits of a work of art and did not analyze the theoretical concepts of pieces of art by the Romanticists themselves. Both authors in essence continued the discourse of Romanticism of the beginning of the 19th century, in which the naive and sentimental types, distinguished by F. Schiller prevail. On the other hand the principles of expression of a special aesthetical – philosophical self-perception, which came into existence till the 19th century in Germany, are not analyzed altogether. The polemics by Vaižgantas and V. Mykolaitis once again show that Lithuanian Romanticism was shaping and reflecting as an emotional psychological, rather than a philosophical-intellectual relation with the subject and the word “romantic” remained an epithet, denoting a psychological mood, rather than a term, naming an aesthetic concept. In practice the romantic mood of Lithuanian writers most often was based on the sentimental model, which corresponds to the attitudinal, rather than world-viewing idealism, characteristic of Romanticism.