Rusų kalba Vilniaus vyskupijos bažnyčiose 1866–1883 m.

LTStraipsnyje rašoma apie rusų kalbos įvedimą Vilniaus vyskupijos bažnyčiose ir katalikų apeigose, aiškinamasi, kaip formavosi skirtingi oficialiosios rusų visuomenės ir administracijos grupuočių planai „nukenksminti“ Katalikų Bažnyčią. Po 1863 m. sukilimo buvo siekiama įsigalėjusią lenkų kalbą pakeisti valstybine rusų kalba. Katalikų Bažnyčios rusifikacija turėjo tarnauti ne tik kalbinei Vakarų krašto integracijai, bet ir religinei unifikacijai. 1848 m. caro paliepimas, uždraudęs rusų kalbą vartoti katalikybės reikalams, saugojo stačiatikybės neliečiamumą, o jį atšaukęs 1869 m. paliepimas turėjo tarnauti Bažnyčios išlenkinimui ir stačiatikybės agresijai. Bažnyčios išlenkinimo ir tiesmukiško stačiatikybės platinimo šalininkų nesutarimai tebuvo taktinio pobūdžio. Prievartinė Katalikų Bažnyčios rusifikacija buvo diegiama administraciniais aplinkraščiais ir potvarkiais, formaliai neturėjusiais įstatymų galios. Išlenkinimas reiškėsi reikalavimais bažnyčiose įvesti rusų kalba maldas už carą bei jo giminę, apeigyną, pamokslus ir papildomas pamaldas. Įgyvendinimo prioritetams nustatyti pirmą kartą imta aiškintis, kokią kalbą vartoja dauguma parapijiečių, išskirtos lietuviškai kalbančios parapijos, išryškinusios etninę lietuvių ir slavų ribą. Bažnyčios rusifikaciją sužlugdė aktyvus kunigų bei parapijiečių pasipriešinimas ir popiežiaus kurijos įsikišimas, Rusijos ir Šventojo Sosto santykių atkūrimas. Bažnyčios išlenkinimo akcija lenkų kalbą konservavo kaip katalikų konsolidavimo priemonę, sutrukdė moderniųjų socialinių pokyčių nulemtą etnokultūrinių bendrijų kalbų iškilimą bažnyčiose.Reikšminiai žodžiai: Rusų kalba; Katalikų bažnyčios rusifikacija; Vilniaus vyskupija; Russian language; Russification of Catholic Church; Diocese of Vilnius.

ENThe Russian authorities pursued the policy of depolonization of the Catholic Church in the Russian Empire with the aim to promote Russification and gradually convert the Catholics into Orthodoxy. [...] The 1869 order of the tsar and especially the regulations and directives, the latter, however, with no power of the law, were applied to implement the depolonization. The Catholic Church was required to adopt the prayers for the tsar and his family, to introduce the Russian language in those parts of the Liturgy where the use of Latin was not indispensable. To make Russification more effective, the parishes for the first time began to be distinguished according to linguistic criteria. The main force of this policy was directed towards Belorussian parishes. This policy affected the non-Slavic Lithuanian parishes not so much. The Russification of the Catholic Church failed due to the active resistance of the Catholics and support provided by the papal curia. Reestablishment of the diplomatic relations between Russia and the Holy See also provided an additional leverage to ease the Catholic case. This failure on the part of the government contributed to preservation of the Polish language in the churches. This language continued to enjoy the status of a force unifying the Catholics of the former Grand Duchy of Lithuania. In the course of time, however, this elite-supported Polish language came to be an obstacle for the newly emergent local nations to introduce their languages into Church service. In this way the dominant position of the Polish language contributed to the aggravation of religious and national relations between different nationalities. [From the publication]

• Kalbotyra / Linguistics
• Istorija / History