Esamojo laiko formantas -st- išvestiniuose lietuvių kalbos veiksmažodžiuos

LTStraipsnyje aptariami išvestiniai lietuvių kalbos veiksmažodžiai, kurių struktūroje išlikęs pamatinio veiksmažodžio esamojo laiko formantas -st-, pvz.: vargst-auti : vargti, varg-st-a, vargo; rūkst-ėti : rūkti, rūk-st-a, rūko; linkst-úoti : liñkti, liñk-st-a, liñkо. Tyrimu siekiama aprašyti minėto tipo veiksmažodžius, nurodyti jų priesagas ir darybos reikšmes; aptarti šių duomenų svarbą deverbatyvinei priesagos -styti kilmės hipotezei. Darinių, paremtų esamojo laiko kamienais, lietuvių kalboje pasitaiko palyginti retai. Su esamojo laiko kamienais gali būti susijęs ir priesagos -styti susidarymas. Dėl lietuvių kalbos priesagos -styti genezės yra iškeltos dvi hipotezės: denominatyvinė ir deverbatyvinė. Pirmoji teigia, kad tam tikru laiku iš priesagos -st-as daiktavardžių buvo vedami padaromieji veiksmažodžiai, pvz., lañk-st-as ‘vingis, lenkimas’ → lankst-ýti, lañkst-o, lañkst-ė. Remiantis deverbatyvine hipoteze priesaga -styti, -sto, -stė galėjo atsirasti resegmentavus -yti, -o, -ė darinius, į kuriuos anksčiau pereidavo pamatinio žodžio esamojo laiko formantas -st-, pavyzdžiui, lankst-ýti pirmiausia buvo išvestas iš liñkst-a, bet vėliau susietas su leñk-ti, leñk-ia, leñk-ė - lank-stýti, lañk-sto, lañk-stė. Lietuvių kalboje pasitaiko palyginti retas veiksmažodžių darybos procesas, kai vedinys remiasi pamatinio žodžio esamojo laiko kamienu ir perima formantą -st-. Deverbatyvinei priesagos -styti kilmės hipotezei pateikta medžiaga duoda papildomą argumentą, kad jos šalininkų spėjamas darybos procesas lietuvių kalbos veiksmažodžių daryboje iš tikrųjų egzistuoja.Reikšminiai žodžiai: Išvestiniai veiksmažodžiai; Esamojo laiko formantas -st-; Deverbatyvinė priesagos -styti kilmė; Denominatyvinė hipotezė; Deverbatyvinė hipotezė; Secondary verbs; Present stem in -st-; Deverbative origin of suffix -styti; Denominative hypothesis; Deverbative hypothesis.

ENThe article discusses the derivative Lithuanian verbs, in the structure of which the formant –st– of the present tense of the underlying verb remains, for instance: vargst-auti : vargti, varg-st-a, vargo; rūkst-ėti : rūkti, rūk-st-a, rūko; linkst-úoti : liñkti, liñk-st-a, liñkо. The study aims at describing the verbs of the said type, specify their suffixes and meaning of formation; discuss the importance of the data for the deverbative hypothesis of the origins of the suffix -styti. The formations, based by the stems of the present tense are relatively rare in the Lithuanian language. The formation of the suffix –styti could be related with the stems of the present tense. Two hypotheses are raised regarding the genesis of Lithuanian suffix -styti: the denominative and the deverbative. The former states that at a certain time verbs were derived from nouns with the suffix -st-as, for instance, lañk-st-as ‘vingis, lenkimas’ → lankst-ýti, lañkst-o, lañkst-ė. Referring to the deverbative hypothesis the suffix -styti, -sto, -stė could have come into existence upon re-segmentation of the compounds with -yti, -o, -ė, into which previously the formant –st– of the present tense of the underlying word was transferred, for instance, the word lankst-ýti was first derived from liñkst-a, but later related with leñk-ti, leñk-ia, leñk-ė - lank-stýti, lañk-sto, lañk-stė. In the Lithuanian language the verb formation process, when the derivative is based by the stem of the present tense of the underlying word and takes over the formant –st– is relatively rare. The materials, provided for the deverbative hypothesis of the origins of the suffix –styti provide an additional argument that the word formation process, advocated by its supporters, does really exist in the verb formation in the Lithuanian language.