Vytauto Didžiojo metų (1930) kampanijos prasmė

LTPo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, pasukęs autoritarizmo link, valdantysis režimas ieškojo priemonių, kaip nuraminti tautą, pateisinti savo režimo būtinumą ir ugdyti visuomenės pagarbą tautos vadui. Viena jų tapo tautinis herojus, savo pavyzdžiu turėjęs padėti valdančiajam režimui pasiteisinti visuomenės akyse. Tokiu herojumi buvo pasirinktas Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis, simbolizavęs galingą tautinę valstybę ir įkūnijęs kiekvienam lietuviui privalomą tautinį ir politinį idealą - Vilniaus atgavimo siekį. Kuriamas Vytauto Didžiojo, kaip gaslingo valdovo, paveikslas ypač tiko autoritariniam A. Smetonos režimui stiprinti. Politine prasme Vytauto Didžiojo kultas turėjo padėti siekti dviejų pagrindinių tikslų, taip glaudžiai susijusių, jog jų atskyrimas tapo sąlyginiu: Vytauto Didžiojo asmenybės pavyzdys turėjo pagrįsti "tvirtos rankos" politikos privalumus ir legitimizuoti autoritarinį režimą bei padėti konsoliduoti tautą pagarbos "tautos vadui" dvasia. Kulto kūrimą į savo rankas perėmusi valstybė toli gražu ne paskutinį vaidmenį čia paskyrė menininkams. Iš jų buvo pareikalauta tautinės, patriotizmą skatinančios kūrybos. Tai atskleidė tvirtą valdžios požiūrį į meną: menininkai turi tarnauti valstybei, kurdami patriotinį meną ir pateikdami patriotizmo pavyzdžius. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 20 amžius; Kolektyvinė atmintis; 20th century; Collective memory.

EN[…]The Great Lithuanian duke Vytautas (1392-1430) symbolize a mighty national state and embody the national and political ideal obligatory to each Lithuanian - seeking to get back Vilnius. The image of Vytautas the Great, created as that of an absolute ruler, was especially fit for consolidation of the authoritarian A. Smetona's regime. The cult of Vytautas the Great was created using the means of state apparatus. The national party members and A. Smetona often noted the merits of Vytautas the Great in unifying the nation, directly relating this with the principle of "unity of the nation" obligatory for all society, declared by the nationalists, that was understood in a single way: unconditional obedience of nation to the leader's authority. In a political sense, the cult of Vytautas the Great had to serve in seeking for two main aims, so closely interlinked that their separation became conditional. The example of Vytautas the Great personality had to substantiate benefits of the "strong hand" policy and to legitimize the authoritarian regime helping consolidate the nation in the spirit of honour to the "national leader". The state allotted to the artists not the last role in the creation of the hero, asking them to create in a national way, to induce patriotism, disclosing the governmental attitude towards art: artists should serve the state through creating a patriotic art and giving examples of patriotism. [From the publication]