Latvių mokykla Lietuvoje 1918–1940 m.

LTNors Lietuvoje tarpukario metais pradėjo veikti nemažai kitų tautų mokyklų, susiklostė tam tikra tautinių mažumų švietimo politika, tačiau lietuvių tyrėjų darbuose šiai temai skiriama mažai dėmesio. Straipsnio tikslas - išanalizuoti latvių mokyklų raidos tendencijas bei jų ypatumus Lietuvoje 1918-1940 m. XX a. trečiame dešimtmetyje Lietuvoje latvių buvo mažiau nei rusų, lenkų, vokiečių ir žydų, tačiau procentine išraiška jie turėjo daugiau pradžios mokyklų. Tai galima paaiškinti skirtinga Lietuvos vyriausybės politika latvių mažumos atžvilgiu, kurią lėmė kaimyniški santykiai su latviais. Pirmąjį Nepriklausomybės dešimtmetį Lietuvoje veikusių latvių mokyklų skaičius mažai kito ir svyravo nuo 8 iki 11, vėliau mokyklų kiek sumažėjo, tačiau ketvirtajame dešimtmetyje latvių mokyklų padaugėjo iki 13. Tam turėjo įtakos 1931 m. pasirašyta ir iki 1937 m. galiojusi Lietuvos ir Latvijos mokyklų konvencija, kuri sudarė palankias sąlygas veikti latvių mokykloms Lietuvoje ir lietuvių - Latvijoje. Kita vertus, po konvencijos pasirašymo suaktyvėjusi latvių veikla Lietuvoje kėlė švietimo vadovams susirūpinimą: buvo stebima latvių kultūrinė ir kitokia veikla, draudžiama lietuvių vaikams lankyti latvių mokyklas, stengtasi riboti jų skaičių. Vienintelė Lietuvos latvių progimnazija 1921-1938 m. veikė Joniškyje, vėliau ji buvo perkelta į Žeimelį. Kadangi progimnaziją lankė mažai mokinių ir ją buvo sunku išlaikyti, ji buvo uždaryta. Latvių mokyklas, išskyrus vienintelę privačią Kaune, finansavo savivaldybės, materialinę paramą teikė latvių bendruomenė, kai kurios Latvijos institucijos, Lietuvos Švietimo ministerija.

ENHe also translated the aforementioned guide to the bibliography. L. Abramowicz was the administrator of T. Wróblewski’s library. He had a rich collection of publications, relating to Lithuania and Vilnius, which he gave for public use. The museum of iconography in Vilnius was launched on the basis of his collection. For a long period of time L. Abramowicz compiled the regional bibliography of the Grand Duchy of Lithuania. His study “Keturi Vilniaus Spaudos Šimtmečiai” is still among the most important studies in the area. Vilnius librarian M. Brensztejn, although lacking formal education, in 1936 received a honoris causa diploma from Vilnius university for his merits to science. He published 400 studies on the issues of history and ethnography of Lithuania and more than 20 studies on the issues of bibliography, book history and region’s libraries, arranged exhibitions on the subjects of history of Vilnius University and libraries of Vilnius. The public library of Vilnius University, Wróblewskis’ library, the Association of Art and Science and the Vilnius Circle of the Association of Librarians of Poland were the most important centers of scientific life of bibliology during the interwar period, in which book researchers performed their scientific and professional activities. Their activity documents are the record of the history of the book culture in Lithuania, which provided the members of the said centers the possibility not only to engage in librarians’ functions but also participate in the social and scientific life of Vilnius. When getting deeper into different areas of book researching, the librarians of Vilnius contributed to the development of education, science and culture both in Poland and in Lithuania.