Ištiktukų galo priebalsių ikoniškoji funkcija (lingvistinės pastabos)

LTLietuvių kalboje vartojami keli ištiktukų variantai: taukšt : taukš; plekšt : plekš; bam : bamp : bampt; kliu : kliuk : kliukt ir pan. Šnekos metu pasirenkamas vienas ar kitas ištiktukas, nes jo galo priebalsiai šiek tiek keičia ištiktuko reikšmę, suteikia jai kitą atspalvį. Straipsnyje lyginami ištiktukų su priebalsiu /t/ ir be jo sukuriami skirtingi reikšmės atspalviai, taip siekiant apibūdinti vienskiemenio ištiktuko implozinėje dalyje esančio priebalsio /t/ funkciją. Daroma išvada, kad garsas /t/ laikytinas ne formantu, bet šaknies garsu, kuris ištiktukuose atlieka specialią ikoninę plačiąja prasme funkciją, gali žymėti, kad įspūdis yra sukeltas trumpai trukusio, vienkartinio veiksmo, pojūčio ar potyrio arba kad tas veiksmas (pojūtis, potyris, galbūt garsas) turėjo akcentuotą pabaigą. Formantai tradiciškai apibrėžiami kaip formos elementai. Ištiktukų implozinio garso /t/ funkcija gali būti susijusi su turiniu ir priklausyti jo elementams. Taigi ištiktukų poros, kurias galima pasirinkti vartoti pagal reikiamą situaciją, ne visai pagrindžia darybos sąvokų logiką. Priimtinesnė ikoniškosios garso funkcijos interpretacija. Tiesa, ikoniškosios plačiąja prasme – apskritai garsas /t/ čia gali atlikti vaidmenį, kuris semiotinėje sistemoje vadinamas indeksu arba rodykle, t. y. nurodyti, kad semantinėje ištiktuko struktūroje gali būti papildomų semų. Taip suprantama ištiktukų implozinio /t/ funkcija būtų periferinė reprezentacinės kalbos garsų funkcijos atmaina.Reikšminiai žodžiai: Ištiktukas; Fonotaktika; Implozinis junginys; Formantas; Reprezentacinė kalbos funkcija; Interjection; Phonotactics; Implosive clusters; Formant; Representational speech function.

ENSeveral variants of interjections are used in the Lithuanian language: “taukšt : taukš”; “plekšt : plekš”; “bam : bamp : bampt”; “kliu : kliuk : kliukt”, etc.. During speaking one or another interjection is selected, since its final consonants, to a certain extent, change the meaning of the interjection and provide it another nuance. The article compares the different tones of meaning, created by interjections with the consonant /t/ and without it, in order to characterize the function of the consonant /t/, existing in the implosive part of the one-syllable interjection. The conclusion is made that the sound /t/ should be considered not a formant, but a root sound, which performs a special iconic function in a broad sense and can denote that the impression is raised by a short, one-off event, feeling or experience or that the event (feeling, experience or maybe a sound) had an accentuated end. Traditionally formants are defined as elements of form. The function of the implosive sound /t/ in interjections can be related with the content and belong to its elements. Therefore the pairs of interjections, which can be chosen to be used according to a certain situation, do not entirely substantiate the logics of word-formation. The interpretation of the iconic function of sound is more acceptable. Truth be told, the function is iconic in a broad sense – as a whole, the sound /t/ can perform the role, which is called the index in the semiotic system, i. e. denote that in the semantic structure of the interjection there can be additional semes. The function of the implosive /t/ in the interjections, comprehended in the said manner would be a peripheral type of the function of the sounds of the representative language.