Loginiai ir lingvistiniai sakytinės ir rašytinės raiškos skirtumai

LTStraipsnio tikslas - nurodant skyrimo kriterijus, apibrėžti dichotominių terminų pirmuosius dėmenis sakytinis (-ė), rašytinis (-ė), kad būtų apibrėžta vienoda šių sąvokų definicija ir jų vartojimas būtų vienareikšmis. Straipsnio pabaigoje skirtingų sąvokų definicijų analizė apibendrinama ir daromos išvados, kad esant neapibrėžtai kalbos vartojimo terminijai kyla ir sąvokinio nesusikalbėjimo pavojus, viena terminų pora šnekamoji -rašomoji geriau žymėti tik kalbos perteikimo formą: šnekamąja kalva vadinti garsinę, t.y. ištartą, pasakytą, o rašomąja - grafinę, t.y. užrašytą ar išspausdintą. Kita terminų sakytinė-rašytinė suponuotų ne perteikimo formą, bet atitinkamus loginius - lingvistinius sakytinės ir rašytinės kalbos produkavimo dėsnius. Loginis sakytinės - rašytinės kalbos skyrimo pagrindas yra šių kalbos vartojimo atmainų prigimtis: sakytinė kalba yra skirta skambėti laike, čia ir dabar sukurti abipusį adresanto ir adresato bendravimą, todėl privalo apeliatyviai analizuoti problemą ir turėti vieną aiškią intenciją; rašytinė kalba išsidėsto erdvėje, ir tai suteikia galimybę kalbėti objektyviai, kitaip tariant - paslėpti autorių ir būti abejingam adresatui. Pagrindiniai lingvistiniai sakytinės ir rašytinės raiškos skyrimo kriterijai yra: teksto struktūra; sąvokinės leksikos tankis; gramatinis kondensavimas. Sakytinei raiškai būdinga komutacinė teksto struktūra, mažas sąvokinės leksikos tankis, nekondensuotos gramatinės formos, o rašytinei - priešingai. Šie loginiai ir lingvistiniai sakytinės ir rašytinės raiškos skyrimo aspektai turėtų susilaukti konkrečių tyrimų.Reikšminiai žodžiai: Sakytinė kalba; Rašytinė kalba; Gramatinės formos; Kalbos raiška; Teksto struktūra.

ENThe article aims at defining the first constituents of the dichotomous term – “spoken – written”, in order to define an equal definition of the concepts and reach their unambiguous use. At the end of the article an analysis of definitions of different concepts is summarized and conclusions are made that a non-defined language use terminology raises the threat of misunderstanding in terms of concepts and only the form of presentation of language should be marked by one pair of terms “spoken – written”: to name the sonic language, i. e. uttered, pronounced, the spoken language and the graphic language, i. e. written or printed – the written language. Another aspect of the term “spoken – written” would presuppose not the form of rendering, but the corresponding logical – linguistic regularities of production of the written and spoken language. The logical base for distinguishing between the spoken and written language is the nature of the said types of use of language: spoken language is intended for sounding in time and creation of mutual communication between the speaker and the addressee here and now therefore is must analyze the problem in the appellative manner and have one clear intension; written language is spread in space, which provides the possibility to speak impartially, in other words, hide the author and become an indifferent addressee. The main linguistic criteria for distinguishing between the spoken and written expression are the following: structure of the text, density of concept lexis and grammatical condensation. Spoken expression characterizes with a commuting text structure, small density of concept lexis and non-condensed grammatical forms and the written expression characterizes with the opposite traits. The said logical and linguistic aspects of distinguishing between the spoken and written expression should attain specific studies.