Būdvardžių kamienų mišimas uteniškių tarmėje

LTLietuvių kalboje morfologinė balsių kaita nepalyginamai dažnesnė ir įvairesnė už priebalsių kaitą. Apie lietuvių kalbos balsių kaitą yra nemažai rašyta tiek diachroniniu, tiek sinchroniniu aspektu. Šio straipsnio tikslas - sumodeliuoti šaknyje funkcionuojančias balsines morfemas, parodyti jų sąsają su struktūriniais šaknies tipais ir aptarti, kuris modelis ir kaip aktyviai realizuojamas įvairiuose kalbos lygmenyse. Automatinės kaitos, kurios absoliučiai lemia morfologinė pozicija, yra neįvairios. Galima kalbėti apie trejopą šaknies keitimąsi: trumposios balsinės fonemos ir priebalsio junginys gali pasikeisti į ilgąją balsinę fonemą; morfemos balsis tam tikroje morfologinėje pozicijoje sutrumpėja; trumpoji balsinė fonema gali pasikeisti š ilgąją. Neautomatinė kaita atlieka dvejopą vaidmenį: vienas atvejais ji padeda sudaryti didesnį kontrastą tarp paradigmos narių, kitu - paryškina darinio ir pamatinio žodžio formalųjį skirtumą. Funkciniu atžvilgiu vienos morfologinės balsių kaitos vadintinos paradigminėmis, kitos - derivacinėmis. Apžvelgus visą šaknies balsių kitimo įvairovę straipsnio pabaigoje daromos išvados: šaknų balsis dažniausiai kinta ilgumo atžvilgiu; tiek automatinis, tiek neautomatinis kitimas dažniausiai vyksta ilgėjimo kryptimi. Žodžių daryboje vyraujančios kaitos daugelyje šaknų išreiškia priešakinio balsio pasikeitimą į nepriešakinį.Reikšminiai žodžiai: Uteniškių tarmė; įvardžiuotiniai būdvardžiai.

ENIn Lithuanian, the morphological change of vowels is much more often and various than the change of consonants. The change of vowels in Lithuanian language has been explicitly described from both diachronic and synchronic aspects. The purposes of this article are to design vowel morphemes functioning in the root of words, show their relationship with structural types of the root, and discuss which model and how actively are implemented in various levels of language. The automatic changes, absolutely determined by a morphologic position, are not various. The root may change in three ways: a combination of a short vowel phoneme and a consonant may change into a long vowel phoneme, a morpheme vowel shortens in a certain morphological position, a short vowel phoneme may change to the long š. Neo-automatic change carries out a dual role: in some cases it helps to form a greater contrast between the paradigm members; in other case, it emphasizes the formal difference between the derivative and the basic word. Functionally, some changes of morphologic vowels are called paradigmatic and the other are called derivational. After reviewing the variety of vowel changes in the root, the author makes the following conclusions: most often, root vowels change in length, and both automatic and non automatic changes most often take place in direction of lengthening. The changes prevailing in the composition of words, in many cases, represent the change of a front vowel into a non-front one.