Sutaptiniai priebalsiai ie, uo ir jų fonologinė interpretacija

LTStraipsnyje pateikiama ie ir uo fonologinė interpretacija. Sutaptiniai dvigarsiai ie uo, kaip rodo ir jų klasifikacija, skiriasi ir nuo sudėtinių dvigarsių, ir nuo balsių. Savo ypatybėmis jie yra tarpiniai tarp dvigarsių ir balsių. Su dvigarsiais juos sieja dvi (su tarpine - trys: iea, uoa) sudėtinės dalys, tai, kad jie neturi trumpųjų atitikmenų, yra kintamo pakilimo, kiek ilgesni už ilguosius balsius. Prie balsių sutaptinius dvigarsius artina susiliejantys komponentai ir fonetiškai bei fonologiškai panašios priegaidės. Svariausias ie, uo vienafonemiškumo argumentas kol kas yra jų priegaidžių tarimas (panašiai kaip balsiuose, priegaidžių niveliacija), bet tai sąlygoja skirtinga sutaptinių ir sudėtinių dvibalsių sandara. Daugelyje kalbininkų darbų diskusija dėl ie, uo fonologinės interpretacijos aptarta neišsamiai, nuomonei pagrįsti mažai pateikiama argumentų. Dialektologijoje iki šiol svarbu kuo tiksliau suregistruoti, apibendrinti šnektų duomenis ir tik po to juos objektyviai teoriškai aiškinti. Nuo balsių garsai ie, uo skiriasi tuo, kad jų yra dvi (su tarpine - trys) dalys, kad jie neturi trumpųjų tos pačios kokybės fonemų, yra kintamo pakilimo. Jie susideda iš dviejų balsių, kurie iš dalies gali būti pakeičiami kitomis fonemomis. Dvibalsis uo gali pasidalyti į du skiemenis. Visi šie argumentai rodo, jog bendrinės kalbos ir visų tarmių sutaptinius dvibalsius ie, uo tikslinga ir toliau laikyti ne balsiais, o dvigarsiais, ne viena fonema, o dviem. Fonemomis paprastai laikomi garsai, kurių nebegalima padalinti į smulkesnius garsus, einančius vienas po kito.Reikšminiai žodžiai: Fonema; Mišrusis dvigarsis; Sudėtinis dvigarsis; Sutaptinis dvigarsis; Skilimas į du skiemenis; Komponentų pakeitimas; Phoneme; Mixed diphthong; Compound diphthong; Complex diphthong; Splitting into two syllables; Commutation of the components.

ENThe article provides a phonological interpretation of “ie” and “uo”. Coinciding diphthongs “ie” and “uo”, as shown by their classification, are different from both compound diphthongs and vowels. By their peculiarities they are in between diphthongs and vowels. Two composite parts (three with the in-between one: “iea” and “uoa”) and the fact that they do not have short counterparts, are of changeable shift and are longer than long vowels relate them with diphthongs. The coinciding diphthongs are approximated to vowels by the merging components and phonetically and phonologically similar accents. The most prominent argument in favour of “ie” and “uo” being one-phoneme is the pronunciation of their accents (leveling of accent similarly to vowels), however this is determined by the different composition of coinciding and compound diphthongs. In most linguists’ studies the discussion regarding the phonological interpretation of “ie” and “uo” is not comprehensive, little arguments is provided for substantiation of the opinion. In dialectology it is important to ensure the accurate registration and summarization of the data of dialects first and only afterwards provide their theoretical explanation. The sounds “ie” and “uo” are different from vowels since they include two parts (three with the interim), they do not have short phonemes of the same quality and are of a changeable shift. They include two vowels, which, in part, can be replaced by other phonemes. The diphthong “uo” can be divided into two syllables. All the aforementioned arguments show that the coinciding diphthongs “ie” and “uo”, found in the common language and in all the dialects, should be considered not vowels, but diphthongs, i. e. not one phoneme, but two phonemes. Phonemes are usually considered the sounds, which cannot be divided into smaller sounds, following each other.