Skaitmeninė archeologija pasaulyje ir Lietuvoje: turinys, istorija ir taikymo galimybės

LTPaskutiniaisiais dešimtmečiais plačiai taikomos skaitmeninės technologijos pamažu apima visas žmogaus gyvenimo sritis. Jos suteikia galimybę kurti naujus mokslinių tyrimų metodus bei praktinės veiklos modelius, plėtoti tarpdisciplininius tyrimus. Šio straipsnio objektas yra skaitmeninių technologijų naudojimas archeologijoje, o tikslas – pirmą kartą Lietuvoje išsamiai apžvelgti skaitmeninę archeologiją kaip reiškinį; skaitmeninių technologijų taikymo archeologijoje galimybes ir problemas; aptarti skaitmeninės archeologijos raidą bei pasiekimus pasaulyje ir Lietuvoje.Skaitmeninė archeologija – tai archeologinės medžiagos valdymo, dokumentavimo, tyrimo bei pateikimo metodų visuma, kuri remiasi skaitmenine programine ir kompiuterine technine įranga (technologinis faktorius) bei specifiniais darbo su šia įranga įgūdžiais (žmogiškasis faktorius). Straipsnyje aptariamos svarbiausios skaitmeninių technologijų panaudojimo archeologijoje sritys, skaitmeninės archeologijos tikslai. Pasaulyje skaitmeninės technologijos archeologijoje naudojamos nuo 1960 m.; Lietuvoje pirmasis žinomas skaitmeninės archeologijos projektas yra datuojamas 1993 m. Lietuvoje skaitmeninių technologijų naudojimo archeologijoje situacija primena buvusią Didžiojoje Britanijoje 1998 m. Pagrindiniai jos bruožai – tai dideli daugumos institucijų norai skaitmeninti turimus duomenis; finansinės skaitmeninimo problemos ir neretai prastos techninės galimybės; nacionalinės strategijos nebuvimas; menkas tarpinstitucinio bendradarbiavimo lygis; menkas standartizavimo lygis; teorinių darbų kultūros paveldo skaitmeninimo tema nebuvimas; išsamios situacijos analizės nebuvimas.Reikšminiai žodžiai: Skaitmeninimas; Technologijos; Paveldas; Kultūra.

ENDigital technologies, which developed in the recent decades, are gradually penetrating into all spheres of human life. They enable creating new methods of scientific research and models of practical activities, as well as to develop interdisciplinary investigations. Object of this article refers to application of digital technologies in archaeology. The aims of the article are to review the digital archaeology as a phenomenon in for the first time in Lithuania as well as the opportunities and problems of application of digital technologies in archaeology; to discuss the development and achievements of digital archaeology in Lithuania and the world. Digital archaeology refers to the entirety of methods for management, recording, research and presentation of archaeological material, based on digital software and hardware (technological factor) as well as specific skills of working with this equipment (human factor). The article discusses the major spheres for application of digital technologies in archaeology and objectives of digital archaeology. In the world, digital technologies have been used in archaeology since 1960; the first known project of digital archaeology in Lithuania is dated 1993. Here, situation pertaining to the use of digital technologies in archaeology reminds that in Great Britain in 1998. It is characterized by great willingness of the majority of institutions to digitalize the available data; financial issues of digitalization and, as often as not, poor technical facilities; absence of national strategy; poor level of inter-institutional cooperation; poor level of standardization; absence of theoretical works on digitalization of cultural heritage; lack of comprehensive analysis of the situation.

• Komunikacija / Communication
• Archeologija / Archaeology