Viešumos strategijos : muziejus, aikštė, gatvė

LTStraipsnyje nagrinėjamos viešojo meno strategijos muziejuje ir miesto erdvėje, atsižvelgiant į struktūrinius miesto erdvės ir ideologinius muziejaus sampratos pokyčius. Apžvelgiamos šiuolaikinės meninės praktikos, modernių muziejų po atviru dangumi raida, lyginami sovietinių skulptūrų parkų Lietuvoje ir Vengrijoje formavimo principai. Remiantis išanalizuotais pavyzdžiais, atskleidžiamos šiuolaikinės viešosios erdvės transformacijos. Tradiciškai muziejinis menas yra atskiriamas nuo aikštėse ir gatvėse vykstančių meno projektų. Tačiau šiuolaikiniai muziejai kritiškai permąsto savo funkcijas, vis rečiau pasitenkindami uždaru tradicijos bastiono vaidmeniu - jie ne tik įsileidžia įvairias kontraversiškas, neretai "antimuziejiškas" meno praktikas, bet ir patys išeina į viešąsias erdves ir imasi organizuoti šiuolaikinio meno projektus (pvz., Utrechto centrinio meno muziejaus organizuotas renginys "Panorama 2000"). Muziejaus išėjimas į miesto erdves rodo jo gyvybingumą ir pastangas istorines aspiracijas susieti su dabartimi. Vis populiaresnės tampa ekspozicijos atvirose erdvėse, parkuose. Europoje modernūs skulptūrų parkai pradėti kurti po Antrojo pasaulinio karo, juos steigė kolekcionieriai ir korporacijos, muziejai ir patys menininkai. JAV irgi vyksta panašūs procesai, bet kolekcininkų užmojai čia įgauna didesnius mastelius. Politinės pervartos pagimdė ir naujas heterotopijas - buvusių sovietinės ir fašistinės ideologijos paminklų skulptūrų parkus. Būtent tokie parkai geriausiai atskleidžia muziejaus - ne kaip istorijos saugotojo, bet kaip aktyvaus jos formuotojo - vaidmenį.Reikšminiai žodžiai: Muziejus; Viešasis menas; Skulptūrų parkai; Sovietmečio skulptūra; Museum; Public art; Sculpture parks; Soviet sculpture.

ENThe article analyzes the strategies of public art in a museum, square and street, taking into consideration structural changes in a city space and ideological perception of the museum. Traditionally museum art is separated from the art projects realized in squares and streets. The museum, tracing its origin to archaeology and natural sciences, is a depository of memory projected for eternity. Contemporary museums, however, critically thinking over their functions, more and more seldom are satisfied with the role of a closed bulwark of tradition - they not only open the doors to various opposite, sometimes "anti-museum" art practices, but also go to public places themselves and organize contemporary art projects. The most telling example is the event "Panorama 2000" organized by the Utrecht Central Art Museum, where 50 artists from different countries created works in the city. The result was fantastic - the city turned into a huge museum. The political metamorphoses gave rise to heterotopia (Foucault) - sculpture parks of the former monuments to the soviet and fascist ideology. It is such parks that best of all reflect the museum's function not as a guardian of history but that of ils active creator. Our history is as we believe to have had it, our conviction is based on museum and archive material, which is also selected by professionals and respectively presented. This context serves as the basis for the comparison of the Lithuanian Grūtas' Park and the Hungarian Szoborpark: one follows how the principles of their design reflect and together form the nation's (imaginary) mentality. [From the publication]