XX a. 10-ojo dešimtmečio Lietuvos dailės parodų muziejinės tendencijos

LTDešimtojo dešimtmečio Lietuvos dailės parodose pastebimos muziejinės tendencijos: jose yra konstruojamos, dekonstruojamos ir rekonstruojamos tam tikros „įtaigios fikcijos“. Tai daroma dviem būdais: plėtojant nuoseklios XX a. Lietuvos dailės raidos naratyvą, grindžiamą nacionaliniais ir internacionaliniais argumentais, arba kuriant dailės sklaidos subversijas. Pastarąjį parodų tipą dažnai lydi platesnė sociokultūrinio kolekcijos konteksto analizė, legitimuojanti vienas ar kitas meno apraiškas užmeninėje sferoje susiformavusiais argumentais. Straipsnyje analizuojamos XX a. vaizduojamosios dailės (ir kai kurios mišrios) parodos, surengtos per pastaruosius dešimt metų dviejuose didžiausiuose šalies muziejuose – Lietuvos dailės muziejuje ir M. K. Čiurlionio dailės muziejuje bei stambiausioje šiuolaikinio meno parodas organizuojančioje institucijoje – Vilniaus šiuolaikinio meno centre, nagrinėjami 10-ojo dešimtmečio Lietuvos dailės parodų kuriami naratyvai. Analizuodama parodas – laikinus dailės kūrinių rinkinius – autorė stengiasi atskleisti jose besirutuliojančius galimos, prognozuojamos pastovios XX a. Lietuvos dailės kolekcijos – muziejaus – apmatus. Teorinės muziejų kritikos kontekste aptariamos muziejaus ir parodos funkcijos nūdienos meninio lauko ryšių sistemoje.Reikšminiai žodžiai: Muziejus; Paroda; Muziejaus kritika; Meninis laukas; Agentas; Simbolinė vertybė; Institucija; Naratyvas; Modernioji dailė; šiuolaikinė dailė.

ENThe reflection of museum in Western art philosophy and art criticism in the second half of the 20th Century bears a critical character. A review of the opinions expressed in the articles by Lithuanian art critics, artists and art administrators on the museum subject shows that in Lithuania there dominates a contrary situation. The apologetics of museum is a common tune. In the nowadays field of art, it is the socially approved media, in the first place exhibitions, where narratives, expedient stories forming public opinion are created and presented. These narratives enable the agents of the art field to legitimate their work and to fill it with a certain meaning in the system of sociocultural values. The hierarchy of the 20th-century art values legitimated by the academic Lithuanian art history is still valid today. It is witnessed by dozens of solo exhibitions held in the last decade in the Lithuanian museums. A new exhibition tendency of the 1990s is the expansion of the traditional historical narrative, embracing other historical periods, artists and their groups as well as an aspiration to link up certain contemporary art tendencies and artists into the general line of the development of art in the 1st half of the 20th Century. The picture of Lithuanian art is based on legitimized national and international narratives of the concise development of art. Alongside these projects, the 1990s saw different types of exhibitions, which were transforming such a symbolic scheme and opening new discourses. All of them demonstrate museological aspirations aiming to legitimate a particular interpretation of Lithuanian art history of the 20th Century. [From the publication]