Juozo Pikčilingio lingvistinės lietuvių kalbos stilistikos teoriniai pagrindai

LTJ. Pikčilingis pradėjo lingvistinės lietuvių kalbos stilistikos tyrinėjimus XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje. Jam iškilo uždavinys pirmą kartą parengti aprašomojo pobūdžio konkrečiąją lietuvių kalbos stilistikos teoriją. Lingvistinės lietuvių kalbos stilistikos pagrindus kūrė daugiausia remdamasis norminamosios stilistikos praktika, susiformavusia XVI-XIX a. senųjų raštų leidyboje; J. Jablonskio stilistiniu bendrinės kalbos norminimo principu; Ch. Bally pažiūromis į kalbos afektinę funkciją; XX a. ketvirtojo dešimtmečio Prahos lingvistų funkcinės stilistikos teorija; XX a. šeštojo-septintojo dešimtmečio rusų lingvistikos tyrėjų veikalais. Šiuos skirtingus teorinius šaltinius J. Pikčilingis sėkmingai derino, plėtojo ir sukūrė vientisą, neprieštaringą lingvistinę lietuvių kalbos stilistiką. Stiliaus kultūros, stilingumo klausimus įtraukti į lingvistinės stilistikos objektą leido J. Pikčilingio priimtas teorinis lingvostilistikos apibrėžimas. Buvo suformuluotas gero stiliaus, t.y. stiliaus kultūros uždavinys ir išskirta dešimt stilingos kalbos reikalavimų: aiškumas, tikslumas, paprastumas, grynumas, glaustumas, gyvumas, įtaigumas, vaizdingumas, skambumas, turtingumas.Reikšminiai žodžiai: Liuetuvių kalba; Stilistika; Juozas Pikčilingis; Lithuanian langugage; Stylistics; Juozas Pikčilingis.

ENJ. Pikčilingis was the one who started the studies of linguistic statistics of the Lithuanian language at the beginning of the fifties of the 20th century. He faced the challenge to, for the first time ever, prepare a descriptive specific theory on stylistics of the Lithuanian language, based on normative stylistics, which was shaped in the old publications of the 16th – 19th centuries; J. Jablonskis’s stylistic common language standardization principle; Ch. Bally’s views of the affect function of the language; the theory of functional stylistics by the Prague linguists of the thirties of the 20th century; the studies by Russian linguists of the fifties-sixties of the 20th century. J. Pikčilingis managed to match and develop the said different theoretical sources and, as a result, develop an integral and consistent stylistics of the Lithuanian language. The theoretical definition of linguistic stylistics, adopted by J. Pikčilingis, allowed including the issues of culture of style into the subject of linguistic stylistics. The task of good style, i. e. the culture of style and the following ten requirements for the style of language were formulated: clearness, accuracy, simplicity, correctness, conciseness, vividness, punch, imagery, sonority and richness.